Nors amalas yra nuodingas ir iš jo paruoštus preparatus reikėtų vartoti atsargiai, jis turi nemažai gydomųjų savybių: mažina kraujo spaudimą ir nervų sistemos jautrumą, stiprina širdies veiklą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą.
Amalas malšina įvairius uždegimus, bronchito ir peršalimo simptomus, kosulį, gydo aterosklerozę bei įvairias nervų sistemos ligas, pavyzdžiui, epilepsiją, isteriją, sklerozę. Taip pat jis vartojamas nuo nemigos, galvos svaigimo, mėšlungio. Amalo nuovirais skalaujamos žaizdos, gydomi sumušimai, įvairios odos ligos.
Vaistams naudojamos jauno augalo šakelės su lapais. Jų galima prisikirsti nuo vėlyvo rudens iki balandžio mėnesio. Amalo vaisiai – rudenį prinokstančios baltos uogos – vaistinei žaliavai netinka, tačiau jas galima panaudoti naujam amalui užveisti (ant seno lapuočio nedidelės šakos reikia užtepti sutrintų amalo uogų).
Nupjautas augalo šakeles reikia sukarpyti ir džiovinti paskleidus nestoru sluoksniu. Išdžiovinta žaliava yra specifinio kvapo, karti. Jeigu ruošiate vaistus nuo uždegimo, amalo nekaitinkite ir nevirinkite – arbatinį šaukštelį susmulkintų šakelių užpilkite stikline šalto vandens ir palikite nakčiai. Paskui užpilą perkoškite ir gerkite po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.
Galite pasigaminti amalo arbatos. Valgomąjį šaukštą žaliavos užpilkite stikline verdančio vandens, palaikykite 20 min., tada nukoškite. Gerkite po pusę stiklinės vieną kartą per dieną prieš pusryčius.
Amalo užpilų nepatartina vartoti esant padidėjusiam skrandžio jautrumui, aukštai temperatūrai, nėštumo ir žindymo metu.
