Yra normalu, kad iki paauglinio amžiaus vaikams pasireiškia hormoniniai pokyčiai, padidėjęs poreikis savarankiškumui įtakoja nuotaikos svyravimus. Tėvai neturėtų perdėtai reaguoti į tokius kartais pasitaikančius reiškinius. Vaikai dažniausiai kenčia nuo ,,situacinės depresijos”- frustracijos, prasidedančios nuo mokyklos ar draugų spaudimo. Tokio tipo krizė yra trumpalaikė ir paprastai nutrūksta be intervencijos.
Tėvai turėtų susirūpinti dėl vaikų depresijos, jeigu ji tęsiasi ilgą laiką ir užgožia visas spalvas. Tai yra klinikinė depresija, vadinama ,,pilkaisiais akiniais“. Vaikas, esantis stiprioje depresinėje būsenoje, jaučia, kad viskas yra blogai, niekas nelinksma ir niekas jo nemėgsta.
Tiriant galimą klinikinę depresiją paauglių amžiaus grupėje, buvo ištirtos pagrindinės vaiko gyvenimo sritys: šeima, socialinis, akademinis ir vidinis pasaulis. Dauguma tirtų vaikų neturėjo depresijos. Tačiau jie buvo demoralizuoti ir sugniuždyti bent vienoje iš paminėtų pradinių sričių.
Kada gydyti
Gydymas vaistais yra paskutinis dalykas siūlomų priemonių sąraše. Be to, niekas iš tikrųjų nežino, kaip vaistai gali įtakoti cheminę paauglio smegenų veiklą.
Ar vaikas praranda draugus? Ar jo savęs vertinimas yra labai žemas? Ar pažymiai rodo, kad jam nesiseka mokykloje? Jeigu vaikas kenčia kiekvienoje iš šių sričių, tada potencialus pagerėjimas nuo vaistų gal ir bus didesnis, negu nežinoma rizika.
Kaip gali padėti suaugę
Gydytojų teigimu, tėvai turėtų pašalinti vaikus slegiantį spaudimą ir kurti galimybes ieškant veiklos, kuri jam patinka. Vaikas, norėdamas būti laimingu, nebūtinai turi būti labai populiarus, tačiau turi turėti bent vieną gerą draugą. Tėvai turėtų padrąsinti savo vaiką būti aktyvesniu; ėjimas į kiną ar žaidimas su kamuoliu leis jų vaikui daug geriau jaustis, negu pasilikus vienam namuose ir nieko neveikiant.
Tačiau geriausias dalykas, ką gali padaryti tėvai linkusiam į depresiją paaugliui – tiesiog su juo pasikalbėti. Bendravimas tarp šeimos yra svarbiau negu terapija. Šiuose pokalbiuose tėvai turėtų mokytis "aktyvaus klausymo“: išreikšti susirūpinimą, žinoti, ką galvoja vaikas, matyti jo jausmus. Tai taip pat naudinga tėvams pasikalbėti apie tai, kaip jautėsi jie, kai buvo savo vaikų amžiaus. Bet jokiu būdu nereikia visko pritaikyti savo vaikui.
