Kahitas, šiukšlių surinkinėtojas vietiniame bare, atsiduria medicinos įstaigoje dėl bandymo nusižudyti. Čia jis susipažįsta su turke Sibele (Sibel Kekilli), kuri po „Laba diena“ jam išrėžia: „Vesk mane!“. Taip ji nori išsilaisvinti iš savo patriarchalinės ir tradicijų skrupulingai besilaikančios šeimos gniaužtų.

Tautos, šeimos tradicijos jau nebėra užuovėja, jos jau nebepatvarios ir nesuteikia tvirto pagrindo po kojomis. Bandymu nusižudyti bei falsifikuotomis vestuvėmis Sibelė bando spjauti į viską, maištauja, bėga, klumpa, o kai atsitiesia, šeimos nebeturi. Nes ši pernelyg saugo savo reputaciją.

Ar ne todėl filmo pabaigoje Sibelė nusprendžia išsaugoti tai, ką jau vienąkart išdavė? Jos gyvenimo istorija puikiausiai iliustruoja faktą, jog vienas žmogus, be šeimos, be giminės, be mylimo asmens, yra labai arti bedugnės. Kadaise nuo savo šeimos nusigręžusios merginos sukurta šeima yra nematoma – kitame kambaryje tesigirdi vyro balsas, trumpai kadre šmėkšteli vaiko veidas. Ar taip neparodoma, jog šeimos stiprumas, vieningumas – tarsi iliuzija, itin trapus dalykas? Tačiau Sibelė vis tiek prisiima atsakomybę už ją.

Tik ar taip ji nenusižudo? Ar taip nemiršta ir Kahitas, vienas išvažiuojantis iš Stambulo? Jiems išties nebuvo būtina persirėžti venų ar trenktis mašina į sieną. Jie miršta kitaip.

„Jie“ filme kuriami itin pamažu ir nuosekliai. „Jie“ tarsi lipdomi iš skeveldrų, iš duženų, todėl kažin ar gali ilgam likti vėl nesuirę, nesuskilę. Kine apie disharmoningą jausmų užsimezgimą šnekama būdinga vokiškojo realizmo kino kalba – itin akcentuojama personažų padėtis socialinėje-kultūrinėje-emocinėje bedugnėje.

Fiksuojamas dviejų herojų, galbūt tuo pačiu ir visos kartos, nuopuolis – bedarbystė, savižudybės, narkotikai, alkoholis, smurtas, atsitiktinis seksas ir t.t. Štai kodėl vienintelis šviesesnis, romantiškas jausmų simbolis – širdelės formos meduolis, karuselėse Sibelės nupirktas Kahitui, aštriai disonuoja su jų dabartimi bei praeitimi. Abiejų jų galimybė imti kažką pradėti kurti kartu subyra labai greitai. Meilė bedugnėje neveši.

Kaip minėta, „Galva į sieną“ yra labai juodas, tamsus, niūrus, žiaurus (scena, kurios metu Sibelę ima užkabinėti neblaivūs turkai, primena krauju paplūdusią Monicą Belluci itin žiauriame „Nesugrąžinamame laike“) filmas. Tačiau kartu jis yra labai liūdnas. Nes, pasirodo, dviejų žmonių pastangų nepakanka, kad būtų išsaugotas tarp jų užsimezgęs jausmas.

Nors filmo pabaigoje subtiliai siužeto pasakojimą jungusius dainuojamuosius intarpus muzikantai baigia nusilenkdami žiūrovams, jų dainos apie nelaimingą meilę neturi pabaigos. Regis, grubi (nes tiesi ir teisi) vokiečių kino kalba yra labai tinkama kalbai apie meilę, kai apie ją nebelabai yra kam ir nebelabai yra kaip kalbėti. Nes viskas pernelyg purvina ir netikra, kad dar būtų galima kažkam dovanoti meduolius-širdeles.

Ar dar moka mylėti ir saugoti meilę karta, kuri miršta nenusižudžius?

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją