– Ar domitės, kaip sekasi jūsų knygelei?
– Kad ir kaip būtų keista, sulaukiu gerų atsiliepimų – ir literatų, ir grynai žmogiškų...
– Kodėl turėtų būti keista?
– Na, situacijų gali būti pačių įvairiausių. Sakykim, padarei ką nors ir – kapų tyla. Tai būtų pats blogiausias variantas. Tačiau apie knygos pardavimą, tiesą sakant, nesidomėjau.
– Jūsų tėvas – rašytojas, istorinių romanų autorius Rimantas Marčėnas. Ar niekuomet nesvajojote tapti rašytoja?
– Menininke aš tiesiog privalėjau tapti, nes baigus M. K. Čiurlionio menų mokyklą nieko kito nebelieka...
– Nes su tiksliaisiais mokslais būna gryna bėda, ar ne?
– Žinoma, didžiausias dėmesys buvo skiriamas specialybės dalykams. Ir man, sakykim, su matematika buvo labai įvairiai... Tačiau dėkoju savo matematikos mokytojai, beje, tragiškai žuvusio Lietuvos alpinisto Gedimino Akstino seseriai, kuri man išvedė gerą pažymį. Ji sakė: „Buvau tavo darbų peržiūrose ir nenoriu būti žmogus, kuris sutrukdys tau tapti menininke.“ Tokių išmintingų mokytojų retai pasitaiko, nes paprastai mokytojai būna susireikšminę, esą tik jo dalykas – svarbiausias. Tačiau dabar šių žinių stygių juntu. To, ko negavau vaikystėje, bandau ieškoti dabar.
– Kaip įstojote į menų mokyklą? Tai buvo tėvų postūmis ar griežtas apsisprendimas?
– Koks gali būti apsisprendimas, kai tau – 11 metų. Be to, tais laikais su tėvais niekas griežtai nekalbėdavo. Matyt, man ant kaktos buvo parašyta, kad būsiu menininkė. Polinkiai buvo ryškūs.
– Tad kas tada jums yra rašymas? Eksperimentas? Ar bus dar viena knyga?
– Rašymas man – be galo smagus dalykas, tik tiek, kad iki šiol kankindavau „geriausią savo draugą“ kompiuterį. Ir dabar kankinu... Kadangi knygelei skyriau visą vasarą, dabar daugiau dėmesio turiu skirti kitiems darbams. Jėga nieko niekam nebruksiu. Jeigu matysiu, kad padariau ką nors vertinga, bus gerai. Jei ne – mano grafomaniją toliau kęs kompiuteris (juokiasi – B. J.).
– Šiuo metu TV8 kartoja prieš kelerius metus filmuotas „Nomedos“ laidas. Koks jausmas matyti save tokią, kokia buvote anksčiau?
– Visiems bandau išaiškinti, kad trečius metus nežiūriu nieko, ką transliuoja televizija.
– O ką žiūri jūsų vaikai?
– Televizoriaus dėžutę mes turime, daugiausia žiūrime filmus – nuo dokumentinių iki animacinių. Televizija – priklausomybės rūšis, tad geriau vaikų prie jos nepratinti. Juk būna žmonių, kurie per televizorių žiūri bet ką.
– Tačiau gana ilgai buvote to TV pasaulio dalis...
– Buvau. Ką gali žinoti, gal ir vėl būsiu. Televizija savaime nėra blogis – svarbu, ką ji transliuoja. Jeigu grįžčiau į televiziją, tai tik kurti kokios nors gražios laidos. Neseniai mane kvietė vesti aktualijų laidos. Tačiau aš labai aiškiai pasakiau: man tos aktualijos – neaktualios. Tačiau tai nereiškia, kad aš esu savo pasaulėlyje užsidariusi menininkė. Esu smalsus žmogus, daug kuo domiuosi. Vis dėlto tokie dalykai kaip kas, kur, su kuo ir kada manęs nedomina, o svetimomis nelaimėmis domiuosi tik vienu atveju – jei galiu kuo nors padėti.