Šv. Augustinas yra pasakęs: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį”. Keliaudami praplečiame savo horizontus, ugdome toleranciją, mokomės tikrojo gyvenimo ne iš knygos puslapių.
Patirtis byloja, jog kelionėse geriau nieko neplanuoti, tiesiog užsimerkti, giliai įkvėpti ir pasinerti į vietinį ritmą - neskubant ir su plačia šypsena veide - tik tokiu būdu galima iš tikrųjų atrasti kelionių džiaugsmą. Kelionė į Kostą Riką buvo spontaniška, žinant tik, kad tai - „turtingasis kraštas” (toks šalies pavadinimas ispanų kalba) ir kad vietiniai net kūdikiams į buteliukus pila juodą kavą. Nežinau ir dabar, kiek čia tiesos, tačiau kavos šiame krašte tikrai netrūksta. Kaip ir sąlygų jai augti. Beje, ne tik kavos - kostarikiečiai patys augina dauguma egzotinių vaisių, todėl viskas ten įgauna skonį, toli gražu neprimenantį mūsų prekybos centrų lentynų turtų. Tai malonus iššūkis skonio receptoriams.
Įsivaizduokite rytą, kai jūs, trumpam nubloškę į šalį informacines technologijas, einate smėlio pakrante ir geriate pipa (žaliąjį kokosą), nes jie ten - beveik pasiekiami ranka.
Tada vietinėje užeigoje išgeriate šviežiai spaustų „žvaigždės vaisiaus ir drakono vaisiaus” sulčių, po kurių taip ir liekate nesupratęs to keisto skonio. Vėliau paragaujate pyrago, kepto iš kažkokių gėlių. Jo skonis primena bulvinius blynus, tik saldžius. Vakare jūs užeinate paragauti jūros gėrybių, kurios prie Karibų jūros itin populiarios, tad šviežios, ir matote krabą, bėgantį tiesiai iš restorano virtuvės jums per kojas. Tokių skonių ir vaizdų įvairovė vieniems kelia šypseną, kitiems nuostabą, tretiems galbūt ir siaubą, tačiau abejingų nepalieka.
Pamiršau paminėti, kad rytas Kosta Rikoje prasideda apie 6 valandą. Saulė staiga pakyla, nušviečia visą padangę ir glostydama jūsų skruostus kelia naujai dienai. Beje, ir slepiasi ji greitai - 18 valandą ją pavaduoja mėnulis, o gatvės prisipildo naktinio šurmulio, kur žmonės tiesiog neskuba gyventi. Pirmą vakarą teko sutikti nemažai turistų, kurie susiėmę už galvų nepaliaudami kartojo: „Mes čia jau - antra savaitė, o planavome užsukti tik keliom dienom... ir net neįsivaizduojame, kada paliksime šią vietą”. Netrukus buvo galima suprasti, kodėl.
Taip, gamta nuostabi ir stebinanti savo įvairove - tai atspindi ir pavadinimas „turtingasis kraštas”. Čia skraido kolibriai, itin reti paukščiai - ketzaliai, marginti visom vaivorykštės spalvom, tukanai - viso - per 800 skirtingų rūšių. Čia gyvena ir įvairaus dydžio beždžionėlės, tinginiai, per akmenis šokinėja nuodingosios margosios varlės, ant peties tupia delno dydžio drugeliai.
Neapsieinama ir be vorų, driežų, gyvačių, tad džiunglėse tenka būti labai atidžiam.
Kažkur toli dunda ugnikalnis Arenalis, spjaudydamas lavą, įspūdingo dydžio džiunglių kriokliai kviečia nerti po jų srovėm, o aplink girdisi džiunglių „orkestras” ir viskas taip harmoningai dera. Jautiesi tarsi įsibrovėlis į jų gyvenimo ritmą ir kartu toks mažas prieš didingą laukinę gamtą...
Ir visgi negalima pamiršti vietinių, kurie gausiai prisideda prie šio krašto magijos. Ten jie kitokie nei mes - nesivaržantys dėl didesnio namo, gražesnio automobilio ar naujesnio telefono. Jiems tai nerūpi. Jų veidus puošia plačios šypsenos, neretai su išretėjusiais dantimis, o plaukai primena paukščių lizdus. Kartais jie nedėvi batų. Tačiau ir tai jiems nerūpi. Saulė, jos teikiamos gėrybės, ošianti jūra ir kriokliai šiems gamtos vaikams yra tikroji laimė. Žmonės yra laimingi, turėdami tiek nedaug, o kartu ir viską...
Būtų galima tūkstantį ir vieną naktį sekti pasaką apie „turtingąjį kraštą”, tačiau jokie pasaulio žodžiai neperteiks tos užburiančios ir paslaptingos auros, kurią galimą pajusti rojaus kampelyje žemėje, pavadinimu Kosta Rika.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
