Tarkime, manipuliuodami mes:
Įsiteikinėjame („kiek teko girdėti, jūs- pati geriausia daktarė“);
Gąsdiname („ar norėtumėt, kad iškviesčiau policiją, ar taip susitarsime?“)
Viliojame („jei sutiksi su manimi važiuoti, patirsi tai, ko dar nebuvai patyrusi“);
Manipuliuoja ir naminiai gyvūnai, gailiai inkšdami, kai nori kažką gauti.
Nemažai žmonių žodį „manipuliacija“ sieja su čigonų triukais viliojant pinigus ir apskritai su sukčiavimu. Tačiau tie patys žmonės, ne visuomet tai suvokdami, nuolat manipuliuoja vienas kitu : savo vaikais („Tuoj ateis dėdė su maišu ir paims negerą vaiką“), sutuoktiniais („Man su tavimi taip gera, gal nupirktumei man tą automobilį?“), tėvais („Gal pažiūrėtumėt mūsų vaikus, jie taip jus dievina!”). Kas tai, jei ne bandymai paveikti kitą žmogų siekiant savo naudos? Griežtai kalbant, kiekvienas bendravimas yra manipuliavimas - jei tik mus domina pašnekovo reakcija.
Kartais manipuliacijos virsta ištisu „psichologiniu žaidimu“, kuomet jos seka viena po kitos, vis labiau garantuodamos, kad auka „prarys masalą“. Daugumos žaidimų tikslas - „pasodinti į balą“ tą, su kuriuo žaidžiame.
Tarkime, paauglys praleidęs pamokas ir numatydamas tėvų kaltinimus, grįžta namo ir sako: „Žinau, ką jūs man pasakysite - kaltinsite ir manęs tai nepaveiks, tik dar labiau nuliūdins“. „Kodėl gi?“- klausia tėvai - „mus tik domina, kodėl tu nebuvai mokykloje ir ką tu ruošiesi daryti“. „Aš ruošiuosi kartais neiti į mokyklą, nes tuomet labai gerai leidžiu laiką su draugais! Tik jie mane iš tikrųjų supranta, o su jumis aš neturiu ryšio!“- su iššūkiu atsako paauglys.
„Ką tu čia nusišneki? Tai tu pats vengi su mumis kalbėtis?“- neišlaikę pasipiktina tėvai. „Tai va- jūs jau mane kaltinate- kaip ir sakiau!“- triumfuodamas atsako paauglys. Kaip matote, tėvai „prarijo masalą“ ir dabar „atsidūrė baloje“, nes iš tiesų ėmė kaltinti paauglį, ką jis jiems ir norėjo įrodyti. Dabar jis turi teisę kartoti, jog namuose jo nesupranta, o tik kaltina, o draugai supranta.
Manipuliacijos labai paplitusios prekyboje. „Didžiules nuolaidas“ žadanti reklama įvilioja pirkėją į vidų, kur jis sužino, jog nuolaidos galioja tik vienai prekei, kuri jau pasibaigė.
Kaip matote, manipuliacijos turi savyje nemažai slaptos kovos elementų ir padeda palaikyti galios jausmą viduje. Todėl manipuliacijos, nors ir labai paplitusios, nėra žmonių gerbiamos ir šis žodis yra neigiamas. Tačiau ar visuomet manipuliuojamam žmogui būna blogai?
Imkime atskirą manipuliacijų sritį - erotinį gundymą. Na tai, ką daro striptizo šokėjos, yra įteisinta manipuliacija. Striptizo klientai žino, ko atėjo, ir noriai kiša šokėjoms už gumyčių banknotus. Tačiau nesąmoningai savo kūnu manipuliuoja nemažai moterų, kuomet ne erotinėse situacijose:
Žemai pasilenkia demonstruodamos krūtis gilioje iškirptėje;
Viešoje vietoje staiga imdamos taisyti nubėgusią kojinės ar pėdkelnės siūlę;
Lėtai keisdamos kojų padėtį, sėdėdamos su trumpu sijonu;
Žaisdamos plaukų sruoga, lyg netyčia liesdamos pašnekovą krūtimi ir naudodama visą kitą nežodinę gundymų kalbą;
Ir - jei tai tikrai psichologinis žaidimas - galų gale, netgi provokuodamos vyro atsakomuosius veiksmus, į kuriuos turi teisę pasipiktinusios atsakyti: „Ką tu sau leidi? Ar tau neatrodo, kad tu priekabiauji?“
Vyras „atsiduria baloje“. Tačiau ar daug vyrų nutraukia šį žaidimą? Ar nėra taip, kad kaip tik šis žaidimas daugumą vyrų maloniai jaudina, ir nemaža jų dalis kaip tik nori būti gundomi ir mielai leidžiasi manipuliuojami!
Pagalvokime, ar nėra malonu sutuoktiniui išgirsti: „Tu tokia gera“ ar „Tu- nuostabiausia“, net jei ji ir supranta, kad už to slypi elementarus noras nusipirkti sau teisę į kažką, dėl ko jis galėtų būti apkaltintas? „Aš žinau, kad jis iš manęs kažko nori“- sako protas, „tačiau kaip malonu visa tai girdėti !”-porina mūsų pasąmonė ir mes noriai pasiduodame saldžiam narkotiniam rūkui: kiekvienas turi poreikį būti kažkam geriausias ir mylimiausias.
Ar yra būdų atsilaikyti prieš manipuliacijas? Yra, ir jie yra tokie:
Jei yra vilčių, kad pašnekovas tam pasiruošęs, galima pereiti prie tiesaus atviro bendravimo: „Nemanau, kad esu geriausia daktarė, nors man malonu tai girdėti“;
„Jūs mane gąsdinate policija, ir norite, kad susimokėčiau?“
„Tu mane vilioji ir man tai patinka, bet nenoriu leisti pinigų“;
„Ar aš iš tiesų jums taip patinku, kad mane gundote?“
Tačiau jei žmogus nepasiruošęs atviram bendravimui, tenka imtis atsakomųjų manipuliacijų, kuomet mes darome tą patį: siekiame „pasodinti pašnekovą į balą“:
„O jūs, tikriausiai, esate geriausia pacientė“;
„Tai gal man išsikviesti SAVO policiją“?
„Tai skamba fantastiškai, norėčiau susipažinti su tavo pasiūlymu iš arčiau“;
„Jūs tokia nuostabi, tikiuosi, visose kitose srityse?“
Na, o ką daryti, kad neleistumėm sau pačiam manipuliuoti, labai gerai pasakė garsus graikų filosofas: „Kiekvieną žodį aš pasveriu tris kartus: ar tai, ką ruošiuosi pasakyti, yra tiesa; ar kalbu iš gerų, ar piktų kėslų; ar tai, ką aš pasakysiu, bus žmogui naudinga“.
Gal ir ne visi mes tokie svarstantys, tačiau kodėl kartais nenustojus manipuliuoti? Argi mes nesame to verti?
