Lyčių vaidmenys ir atkaklumas
“Dauguma mūsų nuostatų susiformuoja mums esant labai jauniems”, - sako dr. Tillman. – “Jei tėvai buvo griežti ir kontroliuojantys, jūs galėjote būti toks nuslopintas vaikas, kad ir dabar bijote save išreikšti. Jei buvote mokomi, kad geras tonas visada reikalauja nusileisti kitų poreikiams ir negalvoti apie save, tuomet galite jaustis labai nejaukiai, jei reikia prašyti to, ko norite.”
Paskaitykite bet kokį populiarų moterų žurnalą ir veikiausiai rasite klausimą, kaip moteriai miegamajame gauti iš savo vyro visa, ko ji nori. Paprastai atsakymas būna: “Nebijokite tiesiog paprašyti to, ko norite.” Vis dėlto daugybė moterų bijo paprašyti to, ko nori, ypač jei kalbama apie seksą. Daugelis moterų buvo mokomos būti “geromis mergaitėmis”, kurios neturėjo galvoti apie seksą, o juo labiau kalbėti apie jį. Todėl daug moterų lieka nusivylusios ir nepatenkintos seksualiniais santykiais.
Dr. Tillman pabrėžia, kad atkaklumas ir žemas savęs vertinimas yra susiję. “Žema savigarba turi dvejopą išraišką”, - sako ji. – “Žmogus, kuris menkai save vertina, gali taip ir neišdrįsti savęs išreikšti. Kita vertus, jis gali būti agresyvus, – kaip Ozo šalies burtininkas – “Aš esu didysis ir baisusis Ozas”, – kai jis tuo tarpu tėra išgąsdintas mažas žmogeliukas.”
Paimkime pavyzdžiu parduotuvės vadybininkę, kuri negaili aštrių žodžių savo komandos nariams, vadindama juos netgi “kvailiais” ir lipdama jiems ant galvų, kol jie daro reikalingus atitaisymus. Jos komandos nariai žino, kad ji jaučiasi nusivylusi dėl to, kad jos nepaaukštino, ir žino kodėl. Nors vadybininkė galvoja, kad ji yra atkakli ir sąžininga išreikšdama savo jausmus, ji bijo prisipažinti sau pačiai, kad dėl jos nesėkmių kaltas jos pačios, o ne komandos elgesys.
Dar daugiau: žmonės vengia būti atkaklūs, bijodami neįtikti ir nepatikti kitiems. Vis dėlto savo teisių neapgynimas gali jus priversti pasijusti praradus progas ir pažeisti jūsų savigarbą. Pavyzdžiui, nepaprašyti paaukštinimo todėl, kad jums sunku prašyti pinigų, privers jus jaustis blogai ir neužtikrintai dėl finansinio ateities stabilumo. Galite netgi sau pasakyti, kad, jei jūsų darbdavys jus vertintų, neabejotinai jus paaukštintų, bet tai dar labiau paskatins jus abejoti savimi ir savo galimybėmis. Vienu žodžiu, šis uždaras mažo savęs vertinimo ratas vers jus jaustis bejėge darbdavio auka.
Svarbu ir tai, kad net jei jūs nepastebite savo neryžtingo elgesio, kiti žmonės tai būtinai pastebės. Toks elgesys sužlugdys jūsų karjerą, nes jūs ir jūsų gabumai nebus vertinami rimtai. Jei per susirinkimus jūs nuolat leisitės pertraukiami, vyresnybė pastebės šią ryžtingumo stoką kaip jūsų mažų gabumų atspindį ir visiškai neįvertins, kiek iš tikro esate kompetentingas.
Bejėgis bendravimas
“Pagrindinis nežodinis komunikacijos būdas, kuriuo moterys nesąmoningai išreiškia bejėgiškumą – pakeldamos balsą sakinio gale. Žodžiai subliūkšta kaip balionas”, - pastebi Linda Tillman. – “Tai, kas turėjo būti teiginys, nuskamba kaip klausimas ir siunčia žinią, kad kalbančioji nėra tikra dėl to, ką sako.”
Visi tai girdėjome ir žinome, kad tai tikrai skamba taip, lyg kalbantys nepasitikėtų savimi, ir tai verčia jais nepasitikėti. Galite sau tai pritaikyti? Jei taip, kaip tai sustabdyti?
“Kad teiginys skambėtų įtikinamai, sąmoningai nuleiskite balsą sakinio gale”, - siūlo Linda Tillman. – “Tokios minimalios pastangos atneš maksimaliai efektyvių pasikeitimų”.
Ką dar daro moterys, kad atrodytų bejėgės? Neretai moterys pradeda sakinį “Atsiprašau, bet… (bet nesutinku su jumis)”. Pasak dr. Tillman, “bereikalingas atsiprašinėjimas yra žodinis vidinio bejėgiškumo indikatorius.” Ji iš tikrųjų sako: “Atsiprašau, kad turiu minčių, bet vis tiek pasidalysiu jomis su jumis”, o tai visiškai neefektyvu”.
Kaip pakeisti tokį elgesį?
“Atsiprašykite tik tada, kai padarėte kažką blogai”, - siūlo Linda. – “Jei išliejote kavą kažkam ant švarko, tuomet tinka atsiprašyti.”
Kaip tapti atkaklesniam?
1. Sukurkite savo vertybių ir įsitikinimų sistemą, kuri leis jums pasireikšti. Kitaip sakant, leiskite sau pykti, pasakyti “ne”, paprašyti pagalbos, klysti. Venkite klausiamojo sakinio priduriamųjų dalių (“Šiandien tikrai tvanku, ar ne?”), paneigimų (“galiu klysti, bet…”) ir viso to, kad sumažina kalbos ryžtingumą.
2. Nesileiskite pertraukiamos, kol nebaigėte kalbėti (vietoje to pasakykite: “Sekundėlę, aš dar nebaigiau”).
3. Nustokite elgtis pernelyg save ribojant: perdėtai šypsotis, linksėti arba panarinti akis, kai kas nors į jus žvilgteli.
4. Kai sakote “ne”, būkite ryžtinga. Paaiškinkite, kodėl atsisakote, bet pernelyg neatsiprašinėkite.
5. Vartokite teiginius “Aš noriu”, “Aš jaučiu”. Išsakykite kito žmogaus situaciją ar jausmus ir baikite teiginiu apie savuosius. Pavyzdžiui: “Žinau, kad tu X, bet aš jaučiuosi…”
6. Kalbėkite pirmuoju asmeniu (tai ypač naudinga išreiškiant neigiamus jausmus). Tai leis jums konstruktyviai išreikšti savo pyktį ir aiškiai išsakyti savo jausmus. Pavyzdžiui: Kai tu padarai (elgesys), tada (rezultatai), aš jaučiuosi (emocijos).
7. Išlaikykite tiesioginį akių kontaktą, būkite atvira ir atsipalaidavusi, įsitikinkite, kad jūsų išraiška sutampa su kalba, apgalvokite kalbėjimo toną.
8. Klausykitės ir leiskite žmonėms žinoti, kad girdėjote, ką jie sako. Prašykite paaiškinimų.
9. Praktikuokitės! Išmėginkite pirmiausia nelabai sudėtingas situacijas. Grūdinkite savo atkaklumą. Nenusivilkite, jei nesielgiate pakankamai ryžtingai. Išsiaiškinkite, kur klydote, ir kaip pakeistumėte situaciją kitą kartą. Atlyginkite sau kiekvieną kartą už pastangas, nesvarbu, ar jos jau apvainikuotos pergale, ar ne.
Dr. Tillman taip pat siūlo naudoti “sėkmingą priartėjimą”. Tai psichologijos terminas, reiškiantis pastangas mažais žingsniais artėti prie tikslo. “Pavyzdžiui, jei sunku viešai kalbėti, pamėginkite pasakyti bent vieną ryžtingą teiginį. Jei su tuo susitvarkėte, kitą kartą pasakykite du”, - aiškina Linda.
“Kiekviena praktika – tai taip pat galimybė pasijusti gerai, o tai – žingsnis įtvirtinant savigarbą.”
