Laikui nepavaldi gyvybės gija
200 - 400 metų prieš mūsų erą Hanų epochos kultūroje Kinijoje ant uolų buvo pradėta auginti miniatiūrinių medelių grupes. Jų auginimo menas buvo vadinamas pun-sai.
Per vienuolynų kultūrą į Japoniją vėliau nukeliavusi tradicija buvo pavadinta bon-sai, kas reiškia augalas mažame konteineryje. Toks pavadinimas išliko iki šių dienų. Tačiau bonsų paskirtis pasikeitė.
“Senovėje šis menas turėjo sakralinę prasmę. Atitinkantys tam tikrus estetikos reikalavimus mažyčiai medeliai buvo traktuojami kaip brangios relikvijos, perduodamos iš kartos į kartą. Ilgaamžiai medžiai įkūnijo gyvenimo tęstinumo idėją ir buvo suvokiami kaip gyvybės gija, siejanti įvairias kartas”, - pasakoja K.Ptakauskas.
Japonijoje medeliai buvo laikomi meno kūriniais, skirtais filosofiniams apmąstymams bei meditacijai. Šiandien Europos šalyse bonsai atlieka vien estetinę funkciją, o jų formavimas yra laikomas menu.
Pasak K.Ptakausko, jie turi atitikti ne vieną reikalavimą. Galima naudoti tik gyvąją medžiagą (augalus). Medžiai ir krūmai turi būti suformuoti taip, kad kuo labiau primintų gyvoje gamtoje augantį savo prototipą.
Jų aukštis negali viršyti 1 metro, tačiau vertinami apie 30 cm aukščio medeliai, o patys sudėtingiausi yra mažieji bonsai, tesiekiantys 10 centimetrų.
Svarbiausia šiame mene yra išgauti idealią formą, pabrėžiančią medžio amžių, grožį ir charakterį. Be to, jis turi augti specialiame žemame konteineryje. Be pavienių medžių ir jų grupių, kuriami ir miniatiūriniai landšaftai, papildyti samanomis, uolomis, suformuoti ant plokščių padėklų.
Pomėgis virto gyvenimo būdu
K.Ptakauskas bonsų menu susidomėjo prieš 15 metų atsitiktinai nusipirkęs vieną miniatiūrinį medelį. Pamažu iš pomėgio šis užsiėmimas virto gyvenimo būdu. Mažųjų medelių puoselėtojas mokėsi įvairiose šalyse, skaitė specialią literatūrą, važinėjo į parodas. Šiandien jis jau gali bonsų auginimo patirtimi pasidalyti su kitais.
Pomėgis tampa ir verslu, nes kai kuriuos medelius Kęstutis parduoda. Tačiau jų paklausa Lietuvoje dar nėra didelė. Augintojo manymu, bonsai populiarės: jie gali papuošti ne tik sodą, bet ir namų interjerą. Bonsams ypač tinka įvairios nišos. Vienas išvaizdus medelis gali tapti viso kambario akcentu.
Kęstučio kolekcijoje susikaupė apie 150 eksponatų. Tarp jų yra kelių dešimčių rūšių medeliai. Seniausias - 46 metų amžiaus rododendras. Kitų amžius svyruoja nuo 5 iki 15 metų. Bonsai gali išgyventi ir 400, ir net tūkstantį metų. Pats brangiausias augintinis - pirmasis savomis rankomis suformuotas ąžuolas.
Lietuvoje labiausiai tinkami auginti ir patys atspariausi yra skroblai. Tačiau Kęstučio kolekcijoje yra ir obelų, šermukšnis, daug spygliuočių - kadagių, pušų, beržų, klevas, kaulenis, kaštonas.
Visi jie, išskyrus tropinių medžių veisles, visą laiką auga ir žiemoja lauke. Tačiau net ir ten jie visą laiką turi augti žemuose vazonuose.
Bonsų auginimo menas kupinas paslapčių. Pavyzdžiui, galima sumažinti medelių dydį, lapus, spyglius, tačiau vaisių ir žiedų - ne. Lapai mažinami kerpant: kartą per du metus tenka nukirpti visus lapus, o jų vietoje atauga vis mažesni. Spygliai mažinami sukuriant skurdžias augimo sąlygas.
Atlygina už triūsą
Jau suformuotą medelį prižiūrėti nesunku. Jis, pasodintas tinkamoje dirvoje ir elementariai prižiūrimas, augs ilgai ir sėkmingai. Tereikės keletą kartų per metus apkarpyti, retkarčiais palaistyti.
K.Ptakausko įsitikinimu, bonsai formavimu gali užsiimti tik užsispyręs, kantrus žmogus. Tačiau augalai savotiškai atlygina už pastangas. “Pareinu po darbo, imu triūsti aplink medelius, pasikalbu su jais ir pajuntu energijos antplūdį, jėgos beregint sugrįžta”, - pasakoja savo verslą turintis Kęstutis, į sodą mėgstantis išeiti ir ankstyvais rytais.
Jis tikisi palikti prisiminimui medelius savo vaikams. Tarsi pratęsdamas Senovės Kinijoje puoselėtą tradiciją, kai jie buvo perduodami iš kartos į kartą. 11 ir 15 metų sūnūs taip pat ima domėtis medelių formavimu, kartu su tėčiu mėgsta vaikštinėti gamtoje ieškodami tinkamų augalų.
Kitaip ir būti negali - šalia Ptakauskų namo esančiame sklype suformuotas japoniškas sodas. Jame įkomponuota bonsų kolekcija, auga daug kitų augalų, yra uolų, akmenų, tiltelis, tvenkinys, vieta meditacijai. Vaikai padeda sodą tvarkyti: ravi, pjauna žolę.
“Praėjusį savaitgalį važiavome su draugais į mišką. Parsivežiau keletą įdomių, pačios gamtos labai gražiai suformuotų medžių”, - juokiasi pašnekovas. Jis surenka ir kaimynų ar pažįstamų iš sodų išmetamus medelius. Mylinčiose ir išmanančiose rankose jie virsta mažyčiais stebuklais.
