Negali būti!
„Jei gimėme tą pačią dieną, tai visiems atrodo, kad mes trynukai – kitų variantų nėra!“ – juokiasi Raimondos ir Ramūno pirmagimė dukra Vilija, studijuojanti socialinius mokslus ir šį šeimos stebuklą aprašiusi net viename iš savo studijų darbų.
„Kai tenka pildyti oficialius dokumentus, man visada juos grąžina: „Suklydote nurodydama vaikų gimimo datas: metai skirtingi, o diena – ta pati! Taip būti negali!“ Kodėl negali – gali! Turiu įrodinėti, pateikti gimimo liudijimus, norėdama įtikinti žmones, kad nesuklydau“, – pasakoja ne vieną panašų atvejį per dešimt metų patyrusi ir jau apsipratusi su situacija Raimonda Trilikauskienė.
Sidabrinį bendro gyvenimo jubiliejų atšventę sutuoktiniai pasakoja, kad vestuves iškėlė dar neturėdami devyniolikos. Kai prieš 24 m., 1987 m. kovo 23 d. jauniems tėvams gimė Vilija, džiaugsmo buvo daug – apie antrą vaiką jie susimąstė tik po 6 m.
„Nežinau kodėl, bet buvau įsitikinusi, kad antrasis vaikas taip pat gims tą pačią dieną. Išgirdęs mano spėjimus gydytojas užtikrino, kad tikimybė labai maža ir visgi aš neklydau: vidurinysis Edvardas pasaulį išvydo 1993 metų kovo 23 dieną.
Pastojus trečią kartą manęs neapleido ta pati nuojauta, tačiau iš mano pranašysčių gydytojai tik juokėsi ir patikino, kad daugiau sutapimų nebus – gimdymas numatytas kovo 13-ąją. O aš gimdyti neskubėjau, nes giliai viduje tikėjau ta stebuklinga kovo 23-iąja. Ir buvau teisi: jaunėlis Nerijus gimė 2001 metų kovo 23 dieną“, – pasakoja trijų vaikų mama.
Net penkerius metus ieškojusi panašių atvejų agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo pripažino, kad šis kauniečių atvejis Lietuvoje ir, kiek žinoma, pasaulyje yra unikalus, todėl 2006 m. jis buvo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia tą pačią dieną tik skirtingais metais gimusių vaikų rekordas. Matematikų teigimu, pakartoti šį rekordą tikimybė yra viena iš 48 627 125 gimimų.
Svarbiausia – tikėti
Raimonda ir Ramūnas Trilikauskai juokiasi ir sakosi nesantys suvalkiečiai, pagal kurių išmintį tris gimtadienius vienu kartu švęsti pigiau! Gimtadienio proga visi trys jų vaikai gauna po tortą su žvakutėmis ir visi kartu jas užpučia. „Norėjau, kad visi būtų lygūs!“ – šmaikštauja mama, o dukra mirktelėjusi akį išduoda, kad „mamos vaikai“ – abu sūnūs, o ji – tėčio mergaitė.
Keblumų švenčiant gimtadienius atsirado tik atžaloms ūgtelėjus: išsiskyrė interesai, atsirado savos draugų kompanijos. Darnios šeimos siela mama Raimonda rado nors ne itin ekonomišką, bet labai puikią, visiems priimtiną išeitį: vieną bendrą visų trijų atžalų gimtadienį jaukiai švęsti su šeima, artimaisiais tiksliai kovo 23 d. ir kiekvienam vaikui jam patogiu laiku iškelti po atskirą šventę su jo draugais.
Iš stebuklingų skaičių sutapimų R. Trilikauskas juokiasi ir sako, kad kiekviena moteris yra šiek tiek ragana, todėl jo žmona neturėtų pykti taip vadinama.
Tačiau Raimonda nesutinka: „Nesu nei ragana, nei ekstrasensė, neturiu jokių paprastam žmogui netikėtų savybių. Galiu pasigirti tik retai kada apviliančia nuojauta. Ir mokėjimu save įtikinti! Juk iš tiesų svarbiausia yra įtikėti, kad ir kas benutiktų, nepasiduoti abejonėms. To mokau ir savo vaikus.“
Mamai pritardami Vilija, Edvardas, Nerijus linksi galvomis ir pastebi, kad ji vis dėlto kuklinasi: Raimonda puikiai jaučia žmones ir nedaug pabendravusi gali nuspėti, ar žmogus geras, o gal verčiau su juo net neprasidėti...
Darni trijulė
Nekantrūs skaitytojai nenurims nesužinoję, kaipgi vieną dieną gimusių vaikų likimą ir charakterius veikia žvaigždės. Deja, ryškių panašumų, sutapimų nei patys vaikai, nei jų tėvai nepastebėjo – juk daug ką lemia metai, valandos, sekundės, skirtingas dangaus kūnų išsidėstymas.
V. Trilikauskaitė pastebi, kad savo charakteriu ir pomėgiais jai antrina jaunėlis Nerijus, o Edvardas kažkuo panašus į žiemą gimusį tėtį.
Šeimos galva R. Trilikauskas nuolat paskendęs darbuose ir į namus grįžta tik vėlai vakare, tačiau labai vaizdžiai pristato savo vaikus: „Kuo jie skiriasi? Įsivaizduokite: vaikštome po parduotuvę.
Vilija sakys, kad nori to ar ano, aš atsakau, kad neturime pinigėlių, gal vėliau nupirksime, ir ramu. Edvardas niekada nesako, kad kažko nori, jis samprotauja: „Turbūt skanu, gal galėtume paragauti, būtų gerai pabandyti...“, o tu jau elkis, kaip patinka.
O štai jaunėlis Nerijus nieko nesako ir nieko neklausia – jei nori, pats pasiima ir į krepšį įdeda, prie kasos su žmona atrenkame, ką pirksime, ko ne. Tiesa, pastaruoju metu jis pasidarė labai gudrus: visus pasiimtus daiktus laiko rankose ir paduoda tiesiai kasininkei...“
Kuo vaikai panašūs? Ogi visi – organizatoriai! Vilija suorganizuos bet kokį renginį, teminį vakarėlį. Neįmanoma jai nėra – puikiai pavyksta įgyvendinti bet kokį sumanymą. Tiesa, vakarėlių siela ji būna retai – tas pareigas atlieka sesę dažnai visur lydintis Edvardas.
Dvyliktokas vaikinas moka vesti renginius, aktyviai dalyvauja mokyklos užklasinėje veikloje, dainuoja, sportuoja, žada tapti advokatu – močiutė sako, kad turi gerą liežuvį. Jaunėlis Nerijus savo charakteriu yra bene aktyviausias: lanko tautinius šokius, dramos būrelį, sportuoja, žaidžia šaškėmis, kartu su mama leidžia klasės laikraštuką ir jau ketverius metus su labai trumpa kelių mėnesių pertrauka yra klasės seniūnas.
„O žinote, kaip seniūnai renkami? Mokiniai iškelia savo kandidatūras, sudaro darbo programas, pateikia motyvacijas“, – paaiškina Ramūnas, o man prieš akis iškyla triukšmingi politikų rinkimai į Seimą.
Užaugęs Nerijus puikiai ten tiktų, mat dešimtmetis žodžio kišenėje neieško, drąsiai bendrauja, rišliai dėsto mintis, pilnas idėjų ir, kaip mama sako, yra labai rūpestingas šeimos narys: visada pasirūpins, kad sergantis brolis ar sesė išgertų vaistus, pasiūlys arbatos ir net valgyti padarys.
„Kuo būsiu, dar turiu laiko apsispręsti: gal virėjas, o gal suksiuos madų pasaulyje – man patinka domėtis madingais stiliais“, – prisipažįsta berniukas.
Sutapimai tęsiasi
Pasakojant apie stebuklingą Raimondai ir Ramūnui Trilikauskams kovo 23 d. būtina paminėti dar vieną „šeimos narį“ – gražuolį persų katiną Nekstą. Šeima visada namuose laikė katiną, o persikėlus gyventi į naują namą senasis nugaišo. Nuvykęs įsigyti naujo katinėlio tėtis iš pintinės išsirinko labiausiai pūkuotą kamuoliuką ir visai netyčia užklausė, kada gi švęsti šio gražuolio gimtadienį. Išgirdęs atsakymą vos neprisėdo – kovo 23-iąją!
Tačiau šios šeimos skaičių magija katinu Nekstu nesibaigia. Sąrašą galima pratęsti pažvelgus į Ramūno ir Raimondos gimimo dienas: abu jie gimtadienius švenčia 31 d., tik vyras gruodį, o žmona – rugpjūtį. Šiek tiek mistikos gaubia ir sutuoktinių pažintį.
„Et, jei jau atviraujame, tai iki galo, – juokiasi šeimos galva. – Su Raimonda susipažinome dar mokykloje mano klasiokės, kuri buvo jos giminaitė, vasario 7 d. vykusiame vakarėlyje. Po vakarėlio ant fotoaparato juostos dėžutės radau užrašytą telefoną, paskambinau...
Draugavome trumpai, gal du mėnesius, paskui kažkaip natūraliai, be jokių pykčių išsiskyrėme, mat aš aktyviai sportavau, o ji – šoko. Po dvejų metų būdamas kalnuose išsisukau koją. Ir sutapk tu man taip, kad tuo pačiu metu ir Raimondai operavo kelio meniską, ir vėl, būtent vasario 7 d., mano klasiokė rengė vakarėlį.
Atšlubavau su ramentais, panašiai atvyko ir Raimonda. Abu sukritome ant sofos – šokti juk negalėjome! Padraugavome vėl tik porą mėnesių ir aš lyg juokais pasakiau: „Paimčiau į žmonas, jei vaikų tris eiles aplink pečių pagimdytum!“
Tuomet Raimonda man nieko neatsakė, o po poros dienų išgirdau: „Sutinku.“ Pradžioje nelabai supratau, apie ką kalba eina, o paskui... nebuvo kur dėtis – prisikalbėjau, bet nė karto nesigailėjau. Gyvename draugiškai, nesipykstame.“
