Prieskoniai buvo naudojami ir kaip politinis įrankis. Garsusis Romos imperatorius Neronas, siekdamas laimėti rinkimus, įsakė visas gatves nubarstyti krokų milteliais, kad paprasti žmonės nors vieną dieną galėtų pasimėgauti prabanga, prieinama tik išrinktiesiems. Tokia pasakiška kaina jis užsitikrino piliečių paramą.
Senovės Romoje pasakyti moteriai, kad ši kvepia čiobreliais, buvo laikoma didžiausiu komplimentu.
Gotams įžengus į Romą, jų vadas iš romėnų pareikalavo 5 tūkstančių svarų aukso ir… 3 tūkstančių svarų pipirų!
Viduramžiais prieskoniai buvo tokie vertingi, kad net pakeisdavo pinigus. Jais mokėdavo mokesčius, išpirkas, grąžindavo skolas. Prieskoniai Europoje tapo prabangos ir aukštos socialinės padėties simboliu. Neretai jie buvo vertinami daugiau nei žmogaus gyvybė.
Norėdami gerai pasipelnyti sukčiai prieskonius padirbinėdavo. XV a. Niurnberge, Vokietijoje, žmogus, išdrįsęs pardavinėti padirbtus krokų miltelius, buvo viešai sudeginamas ant laužo. Tačiau pagunda užsidirbti buvo tokia didelė, kad net ir tokios žiaurios priemonės negalėjo sustabdyti klastotojų.
Pirmasis ieškoti trumpesnių kelių į prieskonių gausa garsėjančią Indiją 1492 m. išplaukė Kristupas Kolumbas. Atradęs ne Indiją, o Ameriką, parsivežė iš ten vanilės, paprikų, kvapiųjų pipirų.
Gvazdikėlių bei muskatų prekybos monopolininkai olandai, siekdami kontroliuoti jų paplitimą, leido brangiuosius prieskonius auginti tik vienoje vietoje – Bandos salose. Kareiviai be gailesčio siųsdavo anapilin kiekvieną gyventoją, kurio teritorijoje aptikdavo neregistruotą muskatmedį ar gvazdikėlį. XVIII a. portugalai Ceilone įvedė tvarką, pagal kurią kiekvienas vyresnis nei 12 metų ceilonietis per metus turėdavo pristatyti valdžiai 303 kg cinamono.
