Jis buvo man pirmas draugas, pirmas vyras. Buvome jauni, bet dar draugaujant pastebėjau jo trūkumus, tikrai trūko kaip iš draugo to dėmesio, švelnumo, jis buvo kitoks nei kiti. Būdavo tokių situacijų, kad pakeldavo ranką, būdavo labai skaudu, bet šalia jo visada jausdavausi saugi.
Aš vis galvodavau, kad viskas pasikeis, jis išmoks mylėti, bet susituokus niekas nepasikeitė. Mano vyrui nereikia nei meilės, nei glamonių, apibūdinčiau kaip "bejausmį žmogų", grubų. Susipykus niekada neprieis, niekada nesijaučia kaltas, jis toks žmogus, kur neturi silpnų, pažeidžiamų vietų, kur galima perlaužti. Šiuo metu esu nėščia, vyras tiesiog pamiršta, kad aš laukiuosi, neprieina, neapkabina, lovos reikalai atšalę, vis grįžęs iš darbo užsiima pašaliniais darbais, nebelieka laiko mums, sūnui.
Kartais galvoju, kodėl taip yra, ar aš negeidžiama moteris, prasta šeimininkė, bloga žmona. Visus šeimos, finansinius klausimus sprendžia su savo mama, jaučiuosi atstumta, mano nuomonės niekur nereikia. Ar jam šeimos gyvenimas akcentuojasi, kaip „pastačiau namą, užauginau sūnų, pasodinau medį“?
Man psichologiškai sunku, tiek metų gyvenu, bet niekaip negaliu prie to priprasti. Bandžiau pati keistis, būti šalta, nežinau ką bedaryti. Patarkite kaip toliau gyventi su tokia mintim, kad jis nepasikeis.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP SUŠILTI ŠALIA ŠALTO VYRO?
Panašu, kad jūs iš tiesų stokojate šilumos šeimoje. Jums atrodo, kad tai jūsų vyro nuopelnas - jis turėtų būti jums šiltesnis ir dėmesingesnis. Tačiau jūs pažįstate jį tiek daug metų, kad vargu ar nepastebėdavote jo charakterio bruožų anksčiau. Ir netgi tai, kad jis pakeldavo ranką, taip pat jums buvo matyti. Matyt, jame yra kažkas, kas pritraukė jus, ir jokio kito vyro jūs nenorėjote. Kas gi tai buvo, kas jus taip patraukė?
Manau, kad jūsų išvardyti bruožai: „darbštus, šeimyniškas, galvojantis į priekį, žiūrintis rimtai į gyvenimą“. Taigi jums visa tai atrodė pakankama, kad atleistumėte jam jo trūkumus: „nemokantis užjausti, nemokantis mylėti, grubus“.
Kodėl jūs tai atleidote? Spėju, štai dėl kokios priežasties: jūs pamanėte, kad visus šiuos trūkumus atsvers jūsų pačios sugebėjimai užjausti, mylėti bei jūsų švelnumas. Manau, kad jūs nutarėte, jog emocinė jūsų santuokos pusė priklausys nuo jūsų, jūs būsite gera mama ir šeimininkė, o štai darbštumas ir galvojimas į priekį - tuo pasirūpins vyras.
Žinoma, jūs, kaip ir rašote, matėte jo trūkumus. Tačiau jie nebuvo jums tiek svarbūs, kad dėl jų atsisakytumėte viso kito. Ko? Tuo metu iki pilnos laimės jums, tikriausiai trūko ne tik draugo, bet ir vaikų, ir namų. O galbūt ir medžio.
Ir štai praėjo dešimt metų. Jūsų vyras nenuvylė jūsų, jūs iš tiesų galite pasakyti, kad jūsų bendra programa „pastačiau namą, užauginau sūnų, pasodinau medį“- įvykdyta. Ir dar vienas vaikas pakeliui. Tačiau dabar jums ateina kitoks jausmas - naujo deficito. Ir šis deficitas - psichologinis.
Kai santuokoje mums ima trūkti dėmesio ir meilės, mes neretai pakliūname į sunkią situaciją. Mes jaučiame, kad mums blogai, tačiau ne visuomet suprantame, kodėl. Ir pirmas dalykas, kuris pritraukia mūsų dėmesį - mūsų sutuoktinis. Mes imame jausti, kad meilę, šilumą ir užuojautą mums turi suteikti būtent jis! Ir tai, kad jis ne visuomet tam reikalui tinkamas, mus ima labai erzinti.
Mes užmirštame, kad kažkada pasirinkome į sutuoktinius ne ką kitą, bet būtent šį žmogų. Dabar jis mus erzina, nes mums tenka išsižioti ir ištarti jam skaudžius žodžius: ne, tu nesi geriausias ir tinkamiausias man. Bet juk tai netiesa: mes patys prieš daugelį metų sakėme jam ką kitką! Jis pasikeitė? Ne jis pasikeitė, o mes bandome save apgauti!
Dabar jums gali kilti pagunda apversti viską ir imti kaltinti save pačią. Jūs galite pasakyti, kad esate per daug reikli, nedėkinga ar nežinanti, ko norite, ar dar ką nors. Neskubėkite to daryti. Greičiausiai situacija štai kokia: polinkis gailėtis savęs verčia jus kaltinti vyrą. Polinkis kaltinti vyrą verčia jus kaltinti save. Tai - pasaka be galo. Ir štai tuomet jūs galite pakaitomis ką nors kaltinti. Tiesa, dar galite apkaltinti ir anytą, kuri aiškiai užima patarėjos vietą vyro reikaluose.
O dabar pabandykite nieko nebekaltinti. Tiesiog supraskite: jums iš tiesų reikia šilumos, o taip pat palaikymo, dėmesio, pagarbos. Tačiau šį poreikį jūs nukreipiate ne į tą žmogų. Jis nuo pat pradžios nebuvo panašus į labai mylintį ir duodantį. Ir jūs su juo suartėjote daugeliui metų, bet visai ne tam. Greičiausiai jūs norėjote ne imti, o duoti jam meilę, šilumą. O mainais gauti iš jo tai, ką jis moka daryti geriausia: vaikus, ūkio darbus, planus. Ačiū jam už tai.
O kas gali palaikyti jus jūsų kituose poreikiuose? Į ką jums atsiremti, kai norisi meilės ir šilumos?
Štai šitas klausimas gali išvesti jus į teisingus žmones.
Aš pradėčiau nuo jūsų tėvų. Jūs nieko apie juos nerašote, tačiau aš manau, kad poreikiai, apie kuriuos jūs kalbate, geriausiai suprantami ir prieinami motinai. Kokia ji - jūsų motina? O apie kokią jūs svajojote?
Galbūt jums paaiškės, kad ji taip pat nebuvo jums pakankamai šilta ir mylinti. O gal prie to prisidėjo ir kiek nutolęs ar nuvylęs jus tėvelis. O gal jie sirgo ir anksti jus paliko? Aš nežinau, ar tai jūsų laiško klaida, kad jums tik dvidešimt treji, o su vyru gyvenate jau dešimt metų. Greičiausiai – klaida. Vargu ar jūs ėmėte su juo gyventi trylikos metų. O gal tai ne atsitiktinė klaida? Galbūt jūsų perėjimas iš mergaičių į žmonas įvyko taip anksti, kad jūs dar nespėjote pabūti maža mergaite?
Tuomet jums tikrai reikia ja pabūti. Sumažėti, prisiglausti prie savo tėvų ir pasakyti: „Mama, tėti, man labai trūksta jūsų: tuoj pat apkabinkite mane!”
Ir nesvarbu, jei tikrovėje jūs to padaryti negalite. Padarykite tai savo vaizduotėje. Beje, jei jums labai to reikia, tokią vaikystės rekonstrukciją galima padaryti psichoterapijos eigoje - tokioje, kur žmogus sugrįžta į praeitį: vaizduotėje ar psichoterapinės grupės narių pagalba.
Žinoma, jūs galite viso šito nedaryti: kas juos žino, tuos psichoterapeutus? O gal jūsų žmonių rate apskritai priimta manyti, kad „visa tai nesąmonės ir pas psichoterapeutą eina tie, kas neturi kur pinigų padėti“. Gali būti.
Tačiau jei jūs visgi sutinkate, kad sutuoktiniai neskirti mūsų giliems sielos poreikiams tenkinti, tai iš savo vyro to nereikalausite. O jei nereikalausite, galėsite įvertinti jį už tai, ką jis jums duoda. Pabandykite: padėkokite jam už nedidelę, bet labai realią praktinę pagalbą, ir pasakykite jam tai žodžiais: ačiū. Ir tuomet gali atsitikti stebuklas: jūsų vyras ims duoti jums šiek tiek daugiau, nei visada.
Kodėl?
Labai paprastai: jei mus nustoja šildyti laužas, dažniausiai mums tiesiog reikia pridėti į jį daugiau malkų.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
