Bėda ta, kad sirgdavome dvi savaites, sveiki būdavome vieną. Tokiu būdu tos šiltos kojinės ir nedingdavo nuo sūnaus pėdučių. Iš pradžių tai buvo normalu - sergame, o vėliau jau pradėjome pastebėti, kad kažkas čia negerai, nes sūnus neleisdavo numauti kojinių. Tuoj pradėdavo verkti, pykti, isterikuoti ir bemat pasiimdavo kitas kojines. Net miegančiam numovus kojines pajusdavo ir pabusdavo išsigandęs, reikalaudavo apmaut atgal. Jūroje taip pat maudosi su kojinėmis.
Kai buvo trejų, nešiausi į vandenį ant rankų ir banga nuplovė vieną kojinaitę, tai toks riksmas sukilo, kad turėjome nedelsiant grįžti prie savo pakloto ir apsimauti atsargines kojines (tokių visada turėdavau).
Žodžiu, sūnui spalio mėnesį bus trylika metų ir jis iki šiol basas būna tik vonioje ar duše. Išsimaudo, nusikerpa nagus ir maunasi kojines. Jas keičia kasdien, kojas plaunasi, bet basas nebūna! Ar mums labai verta susirūpinti, ar po paauglystės išaugs, kaip kad ir ligą išaugome?
Tiesa, turėdamas antsvorio jis ir marškinėlių nenusivelka, jūroje maudosi su jais. Į krepšį susideda dvi, tris pamainas sausų rūbų ir tada jau keliauja prie jūros. Mes su tėčiu truputį nerimaujame dėl jo, patarkite, kaip mums elgtis.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Ką reiškia berniukui kojinės, galima tik spėlioti, tačiau akivaizdu, kad jos atlieka svarbų darbą jo gyvenime. Panašu, jog jūsų paminėta liga jam buvo nelengvas išbandymas, kurio metu atsirado kojinės, kaip saugumo garantas, į kurį norėjosi įsitverti. Kodėl taip atsitiko? Kuomet maži vaikai pasirenka kaip kažką vertingą ir gelbėjusį, galima spėti, jog tas daiktas padėjo ir jo tėvams, arba tėvų buvo pateiktas kaip saugus.
Kas įvyko su vienerių metų berniuko santykiu su kojinėmis, būtų galima atpažinti kalbantis su jumis apie tų dienų, nelengvos ligos išgyvenimą. Pabandykite pati prisiminti, kaip jausdavotės, apmovusi savo kūdikiui kojinaites. Kokios mintys, jausmai jus tuomet užplūsdavo. Gali būti, jog tai buvo savotiškas saugumo užtikrinimas ir jums. Kad atlikusi šį darbą nusiramindavote. Galbūt ilgėliau pabūdavote su sūnumi.
Kadangi šis ritualas kartojosi labai dažnai, jį suvokėte kaip labai reikalingą ir svarbų vaiko sveikatai, o gal net gyvybei, berniukas tiesiog apibendrino šią patirtį, išmesdamas sveikąsias savaites ir priėmė kojines kaip svarbias jo išlikimui.
Gali būti, kad berniukui jo rengimosi būdas šiuo metu yra tiesiog įprotis arba sunkumų, įtampos įveikimo kelias. Tai, jog jis sau nepatinkantį kūną pridengia marškinėliais, gali kalbėti apie jo tam tikrą savęs nepriėmimą ir norą turėti kažką, po kuo galima pasislėpti. Kojinės jį saugo nuo ligų plačiąja prasme, marškinėliai - nuo kitų vertinimo.
Tačiau šie svarstymai yra tik spėlionės. Jei jums šie įpročiai atrodo keisti ir slepiantys sudėtingesnius berniuko išgyvenimus, drąsinčiau konsultuotis su psichologu ar psichoterapeutu.
Iki kol ryšitės konsultacijai, tikrai nepakenks dėmesio nukreipimas nuo sūnaus įpročių prie jo paties. Neretai per tam tikrus keistumus ar netinkamą elgesį vaikai jaučia ryšį su savo tėvais. Nesąmoningai tai tampa tam tikra jungtimi, kuri yra abipusiai svarbi ir reikšminga.
Kažkada jūs turėjote santykį su savo mažu sūnumi jį gydydama ir per tai rodėte jam savo šilumą, meilę, dėmesį. Galia būti, jog paieškojimas kaip kitaip jūs galėtumėte parodyti savo vaikui meilę šiuo metu ir dėmesio nukreipimas nuo aprangos, jam leis jų atsisakyti. Jei per kitus dalykus berniukas pasijus mylimas, saugus ir vertingas toks, koks yra, kojinės ir marškinėliai vieną dieną taps nebereikalingi.
Visgi detalesnį šio prisirišimo vaizdą ir jo vietą vaiko pasaulyje galima gauti gyvos konsultacijos su specialistu metu.
Vaida
******
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
