Deja, vaikinas mane paliko netikėtai, be jokių paaiškinimų, tiesiog telefonine žinute. Po truputį, bėgant laikui, sužinojau, jog tai buvo kita mergina, negana to, ji buvo visos mūsų draugystės metu.
Rašau Jums, nes mane jaudina vienas dalykas: prabėgo dveji metai, o mane kamuoja tie patys išsiskyrimo išgyvenimai, nuolatos atstumiu vaikinus, mat nesąmoningai juos lyginu su buvusiuoju. Net ir dabar, žinodama, kad jis tiesiog mane išdavė, negaliu savęs priversti ant jo supykti.
Pirmieji išsiskyrimo metai buvo siaubingi. Neapsakoma neviltis, ašaros, ašaros. Vis dar užklumpa neapsakomos beviltiškumo ir skausmo akimirkos bei sekinantis verkimas.
Būčiau labai dėkinga, jeigu galėčiau žinoti, ar tai normalu? Ar tai neprišauks blogų pasekmių? Ar vertėtų kreiptis į šios srities specialistą? Esu žmogus intravertas, man per daug sunku pasakoti kitiems žmonėms apie savo bėdas, juolab apie tokias. Viską nuolatos išgyvenu savyje, tik šįsyk jaučiuosi aklagatvyje, neberandu išeities.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Panašu, jog pirmasis susidūrimas su vyro ir moters bendrystės vingrybėmis leido patirti, jog kito asmens įsileidimas į savo gyvenimą nėra toks paprastas kaip norėtųsi. Ir kad jis gali sukelti ne tik išsiskyrimo skausmą, bet ir sustabdyti tolesnį žmonių pažinimą bei gebėjimą juos prisileisti. Kaip ten bebūtų, gyvenimas jums davė neblogą pamoką, kurią belieka iššifruoti.
Skaitydama klausimus apie ankstyvas žmonių draugystes ir jų sukeltą skausmą, visuomet į rankas pasiimu vieną tikrai netikėtą ir labai nepopuliarų požiūrį į jaunuolių romantiškus santykius skelbiančią knygą “Atsisveikinimo bučinys pasimatymui”. Jos autorius, Joshua Harris, tuo metu dvidešimt dviejų metų jaunuolis, kalba apie tai, jog draugavimas negalvojant kurti šeimos, yra tarsi vaikščiojimas po parduotuves, nesiruošiant ten ką nors pirkti. Labai drąsus požiūris mūsų dienų kontekste, kuomet įsipareigojimas vis dažniau priimamas kaip nereikalinga vyro ir moters santykių dalis.
Dar toliau autorius teigia, jog viskam yra savas laikas. Jaunuoliai, per anksti nusprendę atsiduoti partnerio paieškoms, praranda laiką, kuris yra skirtas patyrimui, paprastai draugystei, nuotykiams, kūrybai ir kitiems dalykams, kuriems trukdo įsipareigojimas, o greičiau jo imitavimas.
Kodėl aš grįžtu prie šios knygos, sulaukusi panašių klausimų į jūsų. Dėl to, kad joje aprašomas ir tas skausmas, kurį tenka išgyventi, kai jaunuoliai pasiduoda troškimui patirti aistrą, įsimylėjimo euforiją, kai nepasitikėdami savimi skuba išbandyti savo kaip moters ar vyro galimybes patraukti priešingos lyties dėmesį, įvertinti savo patrauklumą, gebėjimą sukurti santykį. Atsakysite, juk visi taip gyvena. Kad vos pajutę save kaip merginą ar vaikiną, išgyvenam didelį potraukį artėti vienas prie kito ir kuo greičiau būti vienas su kitu, dar sudėtingiau: vienas kito.
Kaip ten bebūtų, tai panašu į tą procesą, kai maži vaikai matuojasi savo tėvų batus, ar rūbus. Smagu tuomet. Greičiausiai kurį laiką apima jausmas, jog jie jau kaip tik. Iki tol, kol nenukrenta nuo aukštakulnių ar neužmina ant suknelės atlanko ir netenka nukristi bei skaudžiai užsigauti. Kaip tai siejasi su jūsų išgyvenimais? Minėjote, kad tai buvo vieninteliai santykiai, kuriems visiškai pasidavėte ir pirmą kartą įsileidote žmogų taip arti. Drįstu spėti, kad jūsų nesąmoningas sprendimas buvo pasitikėti tuo žmogumi ir dovanoti save. Dar labiau ryšys tvirtėja, jei apsisprendėte dovanoti ir savo kūną. Tuomet, net, jei jūsų protas žinojo, kad šie santykiai yra pabandymas, vidus įsipareigojo būti su kitu žmogumi, leidosi priklausyti kitam.
Ir kas tada įvyksta?.. Jūsų amžius mūsų visuomenėje santykių srityje galėtų būti prilygintas žvalgytuvėms. Kuomet bernaičiai ir mergikės sukasi vienas apie kitą ir merkia vienas kitam akį, nusižiūri, kartu leidžia laiką. Tačiau kol kas tai neturi nieko bendro su užmojais kurti šeimą ar apsispręsti bendram buvimui kartu. Taigi nusprendus pasimatuoti tuos per didelius drabužius, tai yra įsileisti kitą labai arti, atsiranda didelė rizika kančiai. Iš kur ta kančia? Iš nesutapimo. Vienas tame santykyje gali vis dar būti pažinimo ir ieškojimo procese, kitas nori patirti be galo artimą ryšį.
Kuo giliau įsileidžiame kitus žmones, tuo skaudžiau mums yra tuomet, kai jie nusprendžia, jog esame netinkami jiems. Ne mūsų plaukai, akys ar nosis netiko mylimajam, o esmė, kurią ilgai saugojote ir nusprendėte pasidalinti. Pasirodo kitam to nereikėjo. Kas vyksta toliau?.. Kalbate apie tai, kad niekas kitas jums nebeįtinka, kad visus kitus vaikinus lyginate su buvusia draugyste. Taip susikuria iliuzija, kad niekas kitas nebegalės padaryti jūsų laimingos, nes netekote “geriausio” varianto. Ko gedite iš tikro, tai to, kad jūs dovanojote kitam didžiausią dovaną – save, ir jis jos nepriėmė. Ir tas noras, vėl būti kartu, tai troškimas, kad vis gi tas pats žmogus, jus pamatytų kaip vertingą, reikalingą ir vertą to, kad pasiliktų.
Taigi romantiškos draugystės ir susiliejimas su kitu žmogumi labai viliojantis dalykas. Tačiau jis turi savo kainą – jūsų tikėjimą savimi. Vaikinui teko galimybė pažinti jus taip, kaip niekam kitam iki tol nebuvo leista. Tai reiškia, kad parodėte jam pačius slapčiausius savo esybės kampelius. Išeidamas jis juos paniekino. Priėmė kaip nevertingus. Taip palikdamas jus ne tik su santykio netekties skausmu, bet ir su kančia, kad tai, kuo jus esate yra nereikšminga, neverta dėmesio.
Apsilankymas pas psichologą, išgyvenant ilgai besitęsiančius sunkumus, - vienas iš konstruktyvių būdų juos spręsti. Juo labiau kad turite nueiti atleidimo, paleidimo ir susitaikymo su savimi, bei savęs pamatymo bei priėmimo iš naujo kelią. Kurį tikrai nelengva eiti vienai.
Drąsos patikėti savimi ir paleisti jūsų neįvertinusi žmogų.
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
