Tikiu, kad jis mane myli ir yra man ištikimas, aš taip pat... Padėjo ne vienoje situacijoje, galiu juo pasikliauti, todėl manau, santykiai patikrinti. Žinau, jog visų namuose būna visko, bet mano problema ta, kad jam sunku susitvardyti, jeigu aš jį labai išprovokuoju (jo žodžiais tariant, tai praktiškai mano kaltė).
Augau be tėvo, su mama, kuri praktiškai nesidomėjo nei mano fiziniu, nei kultūriniu auklėjimu. Visą gyvenimą buvau savarankiška ir pernelyg suaugusi. Tas, kartais atrodo, kad jau įgimtas vienišumo jausmas tiesiog žlugdydavo mane ir esu keletą kartų mėginusi pakelti prieš save ranka. Kartą buvau labai smarkiai įsimylėjusi, bet tas žmogus mane pavedė, paliko ir tai labai nemaloni man istorija. Tą dieną, kai jis išėjo iš mano gyvenimo, manyje kažkas lyg mirė... Jis turėjo tą pačią problemą, kaip ir dabartinis mano mylimasis, o galbūt aš ją turiu.
Man gėda pasakoti draugėms apie tai (nors jų gretos pastaruoju metu labai ištuštėjo), kas vyksta namuose. Būna, kad po eilinio barnio tik noriu miegoti ir atsigauti po patirto pažeminimo ir streso. Jis mane muša ir varo iš mūsų namų, kuriuos mes nuomojamės. Kai tai įvyko pirma kartą, kai pakėlė ranką prieš mane, buvo žiema, kaip dabar pamenu, susipykom dėl nieko praktiškai, o aš nemėgstu nusileisti. Suspardė mane, rovė plaukus, tampė po visus namus, metė pro duris į sniegą...
Atleidau. Maniau, gal tikrai mano kaltė, gal būtent taip jis parodo, kad mūsų santykiai artimesni?... Galiu įsivaizduoti, daugelis dabar skaitysite ir galvosite - kokia idiotė, kodėl ji nebėgo nuo tokio žvėries? Todėl, kad man buvo labai gera su juo, jis pirmas vyras, su kuriuo pasiekiau orgazmą, nors turiu nemažą patirtį seksualiniame gyvenime.
Taigi po pirmojo tokio mylimojo išsišokimo aš jam atleidau. Stengėmės abu, kad viskas būtų tobula. Ir buvo. Kol neapsibarėm sekantį kartą ir aš vėl buvau stumdoma, mušama ir draskoma. Pasirodė mėlynės ant kūno. Rašau ir pati netikiu...Vėlgi po maldavimų, ašarų ir pasiteisinimų pasilikau. Jis pasiteisina tuo, jog jam sunku tvardyti pyktį, jog aš jį provokuoju. Pradeda verkti ir kalbėti, koks jis šlykštus žmogus ir kad turiu jį palikti.
Aš manau, jog jis mane myli. Iš jo veiksmų ir žodžių man taip atrodo, kai nesibaram. Išsikėlėme gyventi į kitą butą. Galbūt mano užslėptas noras jam atkeršyti privertė taip elgtis. Grįžau namo išgėrusi, jis taip pat buvo susitikęs su draugais, taigi jau gulėjo lovoj. Supykau, kam mane kvietė anksti grįžti, kodėl pavydi ir meluoja, kad tik anksčiau grįžčiau. Ištraukiau jį iš lovos ir stūmiau iš visų jėgų. Maniau, jis mane nužudys tą kartą. Kaimynai iškvietė policiją, nes aš klykiau, kad kas nors padėtų...
Ačiū Dievui, nėra aplink lietuvių, numirčiau iš gėdos... Durų policijai neatidariau, buvau per daug pavargus nuo visko, kas nutiko, norėjau tik pasiimti daiktus ir dingti. Prasidėjo maldavimai, prisiekinėjimai, jog niekada taip nebedarys, klaupėsi ant kelių ir bučiavo rankas. Paskutinį kartą tai įvyko prieš savaitę. Mėtė mano daiktus lauk, stumdė, trankė veidą... Kai bandžiau pasikalbėti, paklausė manęs: „O tu turi savigarbos nors kiek ar ne?"
Tuomet supratau, kad viskas. Kadangi kraustytis dabar jau nebėra prasmės, nes išskrendu į Lietuvą neribotam laikotarpiui, palikau viską, kaip yra. Žinoma, vėl sekė jo maldavimai ir meilės įrodinėjimai. Matau, jog tikrai stengiasi. Prašė jo neprovokuoti, jei matau, kad jam „užeina“, palikti jį vieną. Ką man daryti?... Manau, mes tikrai mylim vienas kitą, bet tai žudo musų meilę.
Pataria psichologė Jūratė Selilienė
Visų pirma, noriu jums padėkoti, kad parašėte, pasidalinote savo skausmais, tuo, kas jus žemina ir žeidžia. Suprantu, kad jums gėda. Labai dažnai moterys jaučiasi kaltos dėl smurtautojo elgesio ir vengia garsiai kalbėti, kenčia ištisus metus, viską išgyvena viduje, praranda savo poreikius, norus, nes būna tiek nuvertintos, kad mano esančios „niekas“ bei nieko nesugebančios. Keista ta meilė...Ar smurtas ir meilė yra du tarpusavyje suderinami dalykai? Manau, kad ne! Mano požiūriu, kur viešpatauja meilė, turi būti švelnumas, pagarba, rūpestis.
Kiek supratau, jūsų gyvenimas yra sudėtingas nuo vaikystės – augote be tėvo ir mamos dėmesio. Psichologine prasme, jūs nuo mažens iš savo artimiausios aplinkos (tėvų) neturėjote galimybių pajusti, ką reiškia būti saugia, mylima bei reikalinga, todėl dabar galimai kituose santykiuose ieškote to, ko jums trūko visą gyvenimą. Juk nemaža seksualinė patirtis atskleidžia ir tai, kad ieškojote ne tik sekso, bet ir šilumos, supratimo, pagarbos – meilės... Ir dabar jūs šventai tikite, kad mylite vienas kitą, kad tai galbūt vienintelis vyras, su kuriuo galite patirti orgazmą, nes kitokios, nesmurtinės, meilės galimai jūs nepatyrėte...
Rašote: „supykau, kam mane kvietė anksti grįžti, kodėl pavydi ir meluoja, kad tik anksčiau grįžčiau. Ištraukiau jį iš lovos ir stūmiau iš visų jėgų“. Tikriausiai sutiksite, kad pastarasis jūsų elgesys yra netinkamas, tačiau jūs taip pasielgėte dėl tam tikrų priežasčių – gal pykčiu išmokusi reaguoti į dalykus, kurie jums nepatinka, tokiais būdais apsiginti, nubrėžti ribas, parodyti žmogui jo vietą.
Dabar jums svarbu suprasti, dėl ko jūs supykote ant draugo: ar todėl, kad jus kontroliavo ir liepė grįžti anksčiau nei jūs pati norėjote, ar dėl to, kad melavo ir pan. Tik supratus savo pykčio priežastis, galėsite kitąkart kitaip pasielgti ir jūs. Sutinku su jumis, kad galbūt buvo situacijų, kai jūs išprovokuodavote draugą, tačiau tai nėra priežastis kelti ranką prieš jus. Nejaugi jūs norite gyventi su žmogumi, kuris kiekvieno nesutarimo metu jums raus plaukus, spardys, tampys po namus? O smurtautojai visada jaučia silpnas vietas ir moka jomis „groti“.
Jūs dažnai girdėsite, kad jis yra šlykštus žmogus, kurį turite palikti, tačiau tik jums išėjus, draugas prašys jūsų sugrįžti, sakys, kad daugiau to niekada nepasikartos. Ar jūs norite suktis lyg užburtame rate: smurtas, atsiprašymai, smurtas? Tikiu, kad gyvenime nėra blogų žmonių, yra tie, kurie kažką skaudaus patyrę ir neišmokę su turima patirtimi gyventi – tinkamai reaguoti į jiems nepatinkančius dalykus. Jūsų draugas taip pat turi išmokti pastarųjų dalykų, jeigu nori turėti šiltus tarpasmeninius santykius ir būti su jumis...
Laiške jūs taip pat rašėte, kad nemėgstate nusileisti – dėl ko, ką jumyse „pakabina“ draugas ar kiti žmonės, kad norite atlaikyti savo poziciją? Gal paliečia jūsų savęs vertinimą, gal bijote būti pažeidžiama, gal kovodama jaučiatės stipresne, tvirtesne? Kiek supratau iš laiško, jūsų gyvenimas buvo ne itin lengvas, turėjote kovoti, siekti ir nepasiduoti gyvenimo sunkumams, būti suaugusia, kai galbūt norėjosi būti vaiku, todėl ir dabar, rodos, reikia būti stipria ir nepasiduodančia moterimi.
Daug kartų skaičiau jūsų laišką ir vis kildavo tie patys klausimai – ar jūs pasitikite savimi, ar ir už ką save gerbiate, kokia esate ir norite būti, ar tikite, kad nusipelnėte tikros, neišbarstytos meilės, šilumos, jus gerbiančio, o ne smurtaujančio vyro? Manau, kad pasitikėjimo, savo vertės stiprinimui, atsigavimui po pažeminimo, gilesniam savo jausmų supratimui, savo norų ir poreikių suvokimui, išmokimui į nemalonius jums dalykus reaguoti tinkamai, vertėtų kreiptis į specialistą (psichologą ar psichoterapeutą). Saugokite, branginkite ir rūpinkitės savimi!
Stiprybės jums!
Jūratė
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
