Pranašiška nuotrauka
Jaukiame Utenos skverelyje mažylius fotografavusi nūnai šviesios atminties Elvyra Maračinskienė irgi bus pagavusi būsimų čempionų nuojautas. Pasaulio čempionė dviratininkė Simona Krupeckaitė, veikiausiai prieš tai pargriuvusi, nufotografuota nubrozdintais keliukais, o vos metų ir dviejų mėnesių Jonukas Valančiūnas – stveriantis didžiulį kamuolį.
Danutė Valančiūnaitė, su sūneliu fotografuodamasi prie besileidžiančios jūron saulės, liepė jos auksinį kamuolį „laikyti“ rankutėje. Išsipildė. Jonas jau pagavo pirmąjį aukso – Pasaulio jaunimo čempionato – kamuolį, paskui kurį vis įsibėgėdamas rieda jauno žmogaus gyvenimas.
Jiedu šypsosi vienodomis šypsenomis su tarpdante. Daugiau kaip 170 cm ūgio D. Valančiūnaitė, laikiusi save ne iš žemųjų, dabar tik sūnaus pažastėlėje ir į 2 m 13 cm milžiną žiūri atlošusi galvą.
Jis nešioja mamos pavardę, o krikštytas tėvo vardu, bet jį užsiaugino mama viena.
Kai televizijoje ir spaudos leidiniuose pradėjo mirgėti Jono ir mamos veidai, nemažai uteniškių atpažino tą pačią moterį, kuri dar visai mažylį sūnų vesdavosi meiliai kalbindama, neskubėdama, tarsi jųdviejų laikas tą akimirką būtų pats brangiausias.
Užgriuvo dėmesio lavina
„Mes saugome savąją pavardę, – ramiai taria Danutė. – Jonuko krikšto mama, mano sesuo Zita, ištekėjusi, bet Valančiūnaitė.
Nemėgstu viešumos, o dabar abudu užgriuvo dėmesio lavina. Jonukas jos vertas, o man neramu, ar atakuojama žurnalistų ko neprikalbėsiu nereikalingo ar sūnui net pakenkiančio. Bet visiems kartoju tą patį, kad jis gimė iš bekraštės meilės, neišpasakytai laukiamas, o ir gimdžiau ne piemenė, trisdešimtmetį peržengusi.
Esu iš svajoklių, meniškos prigimties, mokykloje vaidindavau, dainuodavau. Kirbėjo tose svajonėse turėti gražius namus, gražią šeimą, gerą vyrą ir sūnų. Daug kas neišsipildė, bet Jonukas atsvėrė visa – mudu labai artimi. Jis man itin atidus – iš toliau visada paskambina nors minutėlę turėdamas. Netoli būdamas, tarp treniruočių laisvu laiku ištaiko parlėkti į Uteną pabūti. Kai jis paima mane už rankos viešumoje – didžiuojuosi, kad neslepia jausmų.“
Jonukas nuo mažumės mėgo tai, kas gražu: rūbelius, daiktus ir gražiai elgtis. Mama įsitikinusi – tai prigimtinė pajauta. Kai kartą atvažiavusiai viešniai padėjo kavos puodelį su lėkštele, o Jonukui įprastinį kasdienį, pats stiepėsi pasiimti tokį pat iš servizo.
Visai mažas niekieno nemokytas pradėjo valgyti su peiliu ir šakute. Buvo labai tvarkingas, veikiausiai į senelį Povilą, kuris daug ko išmokė, nes buvo nagingas, – anūkas augo senelių namuose. Gražiai bendravo su vaikais ir mylėjo gyvulėlius – taksą Rintuką parsinešė vos telpantį ant delno ir užsiaugino.
Paleisk vaiką
Kai iš Jonuko ėmė stiebtis aukštaūgis paauglys, bemat išaugantis batus (jau ketvirtokas avėjo 40 dydžio), mama pagalvojo apie krepšinį. Utena buvo garsi dviratininkais, vėliau – beisbolininkais, bet šitos sporto šakos berniuko netraukė. Laiminga sutaptis, kad į gimtinę sugrįžusi Sinilga Bartaševičiūtė Utenos sporto centre pradėjo treniruoti jaunuosius krepšininkus. Mama lengva širdimi patikėjo Jonuką.
O paskui apsižvalgyti iš Vilniaus atvyko agentas Šarūnas Broga, atvažiavo ir nebepaleido būsimo krepšininko, įžiūrėjęs talentą, kurį reikia ugdyti toliau. Pradėjo kalbinti leisti į sporto mokyklą Vilniuje.
„Nerimavau: vos keturiolikos, nebaigta mokykla, čia, Utenoje, visa po ranka, savas namas, savas kiemas, už keliolikos metrų – mokykla, – prisiminė mama. – Bet širdis sakė: paleisk vaiką, nerišk prie savęs. Mašinos tada neturėjom, sėdom į autobusą ir išvažiavom.
Šiandien labai dėkinga Sinilgai, Šarūnui Brogai ir treneriui Gintautui Reginai, kurie nukaldino Jonukui pirmąjį aukso medalį. Abudu vyrai globojo auklėtinį, Jonukas baigė ir pagrindinę, ir gimnaziją. Nors ilgesys pjovė mudu abudu, bet jis daug ko nepasakydavo, tik po laiko santūriai ištardavo: „Nelengva buvo, nelengva...“
Atkaklumas – iš mamos
Užaugusi keturiese su broliu ir sesėmis, Danutė ilgus metus dirba bendrosios praktikos slaugytoja traumatologijos skyriuje, kuriame patys sunkiausi ligoniai. Gal todėl ir Jonukas, matydamas užsiėmusią mamą, jau mažas padėdavo namų ruošoje, ir dabar malkų skaldymas – jam mankšta.
Mama žino, kad medaliai už Jono išlietą prakaitą. Ji kartais netveria žiūrėti pačių įtempčiausių varžybų, tik priešokiais pribėga prie televizoriaus. Nuo tada, kai Utenoje, „Lietuvos ryto“ komandai žaidžiant su vietos „Juventus“, sūnus pasitempė čiurnos raiščius, įsliuogė nerimas, kad rimčiau nesusižeistų. Galvodama apie būsimą gyvenimo tarpsnį NBA motina mintimis tolina datą – dar metai, pirma laiko bandydama nesijaudinti.
„Kai prisimenu savo jaunystę, – šypsosi jaunojo čempiono mama, – mes su bendraamžėmis buvome įsimylėjusios Modestą Paulauską. Žinodavome, jei jo rankose kamuolys – ras, kur padėti. Panašiai stebiu ir savo vaiką.
Išlydėdama iš namų pabučiuoju į kaktą ir peržegnoju, kaip darydavo mano mamutė... Kai sutiktuvėse iš Pasaulio čempionato Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, peržvelgusi išsirikiavusią komandą, ąžuolo vainiką uždėjo Jonui ir pakštelėjo į skruostą, apsalo širdis iš dėkingumo – juk manąjį vaiką išsirinko.“
