„Omnitel 1000 km lenktynėse“ dirbu nuo pat jų pradžios, 2000-ųjų metų, o po kelių pirmųjų šios serijos lenktynių jų vadovo vairą perėmiau iš Gintauto Šlėderio ir varžybų organizatorių padedamas nepaleidžiu jo iki šiol. Todėl 1000 km lenktynes, pagrįstai tituluojamas kaip didžiausią ir prestižiškiausią automobilių sporto renginį Baltijos šalyse, pažįstu ir vertinu tikrai ne iš nuogirdų“, – lenktynių spaudos centrui, viešųjų ryšių agentūrai „Visus Bonus“ pasakoja varžybų vadovas Gražvydas Smetonis.
„Neperdėsiu pasakęs, kad „Omnitel 1000 km lenktynės“ kartu ir svarbiausias, ir sunkiausias egzaminas automobilių sporto teisėjams, savotiška jų profesionalumo, greitos orientacijos, gebėjimo priimti tikslius ir teisingus sprendimus patikra. Tačiau labai maloni ir miela.
Juk jei gali sėkmingai dirbti tokio rango varžybose, kitose – daug lengviau. Todėl šia prasme „Omnitel 1000 km lenktynės“ jose dirbančiam teisėjų korpusui – ir savotiškas pasitikėjimas bei profesionalumo įvertinimas.
Kasmet į Palangą suvažiuoja vis daugiau garsių užsienio šalių sportininkų, kuriems yra tekę dalyvauti itin prestižinėse ir atsakingose varžybose. Prieš juos, ir ne tik, teisėjai irgi jaučia didžiulę atsakomybę. Suklys teisėjas, priims tegul ir ne iš blogos valios prastą sprendimą – nereikia klausti, kokią nuomonę apie mūsų šalį susidarys nuskriaustas sportininkas. Saviškių atlaidumo tokiu atveju irgi neverta tikėtis.
1000 km arba 10 valandų trunkančios lenktynės – atsakingas išbandymas ir teisėjams. Iki šiol prisimenu vykusias lenktynes, kurioms įpusėjus kilo ne tik didžiulė audra, bet ir kaip iš kibiro prapliupo lietus. Matomumas sumažėjo iki minimumo, jau buvo kilusi mintis stabdyti lenktynes, tačiau toks sprendimas neišvengiamai pagausintų nepatenkintų stovyklą. Laimei, liūtis greitai liovėsi, ir lenktynės vėl grįžo į joms būdingą ritmą.
Nebuvo lengva ir užpernai, kai trasoje atsirado labai daug greitų automobilių, tokių kaip „Spyker C8 Spyder GT2R”, „Ferrari F430“ ir panašių, kurie, žinoma, į Palangą buvo atgabenti ne dėl savo grožio. Prisimenu ir dar ankstesnę skaudžią vieno geriausių mūsų sportininkų Aurelijaus Simaškos avariją.
Avarijos teisėjus visada nuteikia prastai. Po jų dar ilgai kamuoja bloga savijauta ir savigrauža, ar iš mūsų pusės buvo viskas padaryta, kad nelaimių galima būtų išvengti.
O lengviausios teisėjams, žinoma, ramios procesinės lenktynės, kurios neįdomios žiūrovams. Tačiau tokių mano atmintyje Palangoje nebuvo. Suprantantis ir mylintis automobilių sportą sirgalius kiekvienais metais jose randa kažką naujo, patrauklaus. Juk pilna trasa automobilių negali nevilioti žiūrovų, kaip negali jų neuždegti ir atkakli, nekompromisinė kova, neretai balansuojanti ties geidžiamo ir įmanomo riba, verčianti nė sekundei neprarasti dėmesio bei atidos ir teisėjus.
Jau keleri metai pastebiu, kad į Palangą susirenka vis daugiau vienas kito vertų varžovų. Itin atkakli kova verda klasėse, kur ir technika, ir sportininkų parengtis apylygė. Todėl gana drąsiai imuosi tvirtinti, kad lenktynių kokybės kartelę varžybų organizatoriams kasmet pavyksta po kelis centimetrus kilstelėti aukštyn.
Kita vertus, ne tik mane, bet ir visus lenktynėse dirbančius teisėjus džiugina į varžybas atvystantys vis supratingesni, labiau išprusę lenktynininkai, besidžiaugiantys gera renginio organizacija.
Manęs, kaip šių varžybų senbuvio, vis dažniau klausia – kokia renginio perspektyva, kokia šių unikalių Lietuvoje lenktynių ateitis?
Nedvejodamas atsakau, - viskas juda Le Mano link, 24 val. lenktynių link. Tiesiogine to žodžio prasme. Gal ne taip greitai, kaip kas įsivaizduoja, tačiau pamažu renginys krypsta į tai. O ir stinga, regis, mažmožio – trasos nedidelės rekonstrukcijos ir apšvietimo, kad lenktynės galėtų vykti ir naktį.
Todėl tikiu, kad jau ne už kalnų tas laikas, kai galėsime tarti „Sveiki, atvykę į lietuviškąjį Le Maną!“, – prognozuoja G. Smetonis.
