Draugui 38 metai, jis sėdėjęs kalėjime, buvęs narkomanas, dabar tik rūko, jie kažkaip susipažino ir kiekvieną dieną jie kartu rūko.
Nebežinau, ką daryt, kaip padėt jam. Bandžiau visaip kalbėt su tuo vyru ir piktuoju, ir geruoju, prašiau, kad paleistų jį, jeigu jo nebūna, jis mažiau rūko, daugiau būna su manim (jo nebūna labai retai). Aš pati žolės nerūkau, bet per nervus pradėjau daugiau išgėrinėt, taip bandydama atsipalaiduot... Tas vyras man pasakė: aš jo nelaikau, jeigu aš jam nepaskambinu, jis paskambina man...
Man rūpi draugo likimas, aš nenoriu, kad jis taptų narkomanu... Man 18 m., jam taip pat, aš 3 mėnesiais už jį vyresnė. Apie jo nelaimę žino ir jo tėvai, kurie yra išsiskyrę. Mama gyvena Vilniuje, tėtis Kaune. Mama dėl žolės rūkymo ir vogimo iš namų prieš 3 metus jį atvežė pas tėtį... Taip jis ir pradėjo čia gyvent...
Tėtis nežino, ką daryt, mama taip pat. Šnekam visi jam kiek galim, atrodo, kuo labiau pykstam, tuo daugiau jis bėga nuo mūsų. Prieš metus jis pradėjo su manim gyvent, mano tėvų name. Kiekvieną rytą atsikelia ir rankose telefonas, susirašo ir dingsta. Atseit, tvarko reikalus... Anksčiau išėjęs 10-11 val., jis grįždavo 17-18 val., dabar grįžta 22-23 val.
Kiek kartų verkiau ir sakiau: "Pasiimk daiktus ir eik iš mano namų, man narkomanų nereikia". Jis manęs atsiprašinėjo, pats yra apsiverkęs ir pasakęs: nebenoriu rūkyt žolės, noriu ją mest, noriu būt su tavim, sakė, kad mane myli, aš vienintelis žmogus jo gyvenime ir t.t. Aš sakiau, kad padėsiu mesti, sakiau jam: būk su manim, nebūk su tais, kurie rūko. Po truputį viskas susitvarkys.
Atrodo, tikrai susikalbėdavome ir širdy man pasidarydavo lengviau, aš ir vėl juo patikėdavau, bet tik išeidavo pro mano duris, vėl užsirūkydavo ir tada jam vėl viskas dzin... Nebežinau, kaip su juo kalbėt, palikt nenoriu, negalėčiau be jo gyvent, jis šiaip labai geras žmogus, tik ta jo žolė... Ir tas draugas su kuriuo jis krenta į dugną...
Aš jam sakiau daug kartų, pasakyk, kad aš tau nereikalinga, tau manęs nereik ir aš pasitrauksiu, bet jis man niekada to nepasakė... Visad sako, man tavęs reikia, aš tave myliu. Bet tos meilės nejaučiu, nes jis tik naktimis būna su manim.
Jaučiuosi psichologiškai labai blogai. Vakarais, kol jo laukiu, pradeda skaudėti galvą, visa virpu, jau nebegaliu verkti, atsibodo... Bijau dabar ir dėl savęs, kad neįsivaryčiau sau kokios ligos. Beje, tėvai jo turtingi, viskas paklota po jo kojom. Gali turėt ką nori, bet jis renkasi dienas mašinoj ir su žole rankose...
KĄ MAN DARYT? Kaip elgtis?
Skaudu matyt brangų žmogų, krentantį gilyn ir jam nesugebėt padėt, tik pabėgt...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP GYVENTI SU PRIKLAUSOMU ŽMOGUMI
Labai norėčiau jums patarti, nes jaučiu, kad jūs esate neviltyje. Ir šis jausmas kyla daugumai žmonių, kurių šeimose kas nors vartoja svaigalus, o ypač - narkotikus. Dažniausiai toks žmogus yra priklausomas, priklausomas yra ir tas, kuris jį myli ir gelbėja. Nes jūs aiškiai siekiate išgelbėti savo draugą nuo narkomanijos: kalbatės su jo draugu, reikalaujate išeiti, žadate, kad su jūsų pagalba jis susitvarkys. Visai gali būti, kad jums kyla noras surasti ir išmesti jo žolės atsargas, o gal net surūkyti ją už jį.
Iš tikrųjų manau, kad jūsų pažadas, pasiryžimas ir valia yra beribiai. Tuo tarpu kai priklausomus vaikinus kitos aštuoniolikmetės apeina iš toli, jūs ryžotės gyventi su juo kartu. Matyt, neatsitiktinai - greičiausiai jūsų natūroje yra polinkis rūpintis, padėti, išgelbėti. Tokie žmonės pritraukia prie savęs tuos, kuriems to paslapčia labai reikia.
Žinoma, jūsų draugas nerodo to atvirai. Jis tik atsiprašinėja, žada ir teisinasi, tačiau niekada nesako jums: „aš turiu problemų tam, kad tu parodytumei, jog pasiruošusi manimi rūpintis“. Atvirkščiai, jis labiau linksta dingti iš namų, bendrauti su savo dvidešimčia metų vyresniu draugu, o pas jus grįžta tik vėlai vakare.
Jūsų poroje jūs atrodote labiau priklausoma, o jis - nepriklausomas nuo žmogiško ryšio žmogus. Visu savo elgesiu jis rodo: yra dalykų, svarbesnių už mūsų ryšį. Jūs tai jaučiate ir jus tai skaudina, nes jūsų ryšys jums yra svarbiausias gyvenime. Tačiau dėsninga, kad nepriklausomi nuo savo artimo, žmonės gali labai priklausyti nuo kokios nors medžiagos – narkotiko, cigaretės, alkoholio, kompiuterio, lošimų, darbo ar maisto. Ir šalia tokio žmogaus anksčiau ar vėliau atsiranda mylintis partneris - priklausomas nuo jo paties. Pastebėkite, ar tai nesate jūs.
Žinoma, svarbu žinoti, kiek toli pažengęs jūsų draugo žolės rūkymas - internete galima rasti, kas yra „rizikingas vartojimas“ ir kas yra „priklausomybė“. Žolę dažnai išteisina, sakydami, kad ji mažiau žalinga už nikotiną ir kad „daug kas ją vartoja ir nieko neatsitinka“. Tačiau polinkis svaigintis neretai pastumia žmogų svaigintis kažkuo stipresniu – yra labai mažai žmonių, galinčių atsispirti besivystančiai priklausomybei. Todėl jūs pradėjote kelti aliarmą laiku. Tačiau įvertinti, kas vyksta su jūsų draugu, iš tiesų gali tik gydytojas narkologas. O jums reiktų užsiimti savimi. Ir štai kodėl.
Situacija ši susidaro todėl, kad savo priklausomybei nuo partnerio jūs parenkate pavadinimą „meilė“ ir „reikalingumas“. Taigi, sakote jūs, aš esu šalia jo, nes jį myliu ir esu jam reikalinga. Jeigu ne aš, jis pražūtų ar bent nusiristų į patį dugną. Jei ne jis, aš būčiau siaubingai vieniša ir niekam nereikalinga. Taigi jis man reikalingas ne mažiau, nei aš jam (nors jis tai ir neigia).
Jeigu jūs dėmesingai pažiūrėsite, kokiam santykiui būdingi tokie pareiškimai, tai aiškiai pamatysite: santykiams tarp labai atsakingą, didelį ir stiprų vaidinančio žmogaus ir labai neatsakingo, mažo ir silpno. Tai - ne prigimtinės savybės, o rolės, tarpasmeniniai vaidmenys. Partnerių lygybės čia nėra, o santykiai primena ryšį tarp motinos ir kūdikio. Jie gali būti tik kartu ir po vieną vaikšto tik retais atvejais.
Kai suaugę žmonės sugrįžta į santykį „mama- kūdikis“, jų laukia du nemalonūs procesai:
„mama“ dar labiau sustiprėja ir ima kontroliuoti, tikrinti bei valdyti „kūdikį“, viduje pati likdama silpna ir trokštanti meilės bei globos;
„kūdikis“ pasyviai priešinasi, sako, kad jam nieko nereikia, suirzta ir tampa dar didesniu „kūdikiu“.
Taigi abu sako ir daro viena, o siekia priešingo - žaidžiamas dvigubas žaidimas.
Deja, suaugę žmonės dažnai sukuria tokius apgaulingus santykius, ir įvykti tai gali bet kokiame amžiuje. O su priklausomais nuo narkotikų žmonėmis tai atsiranda dėsningai. Ir eiga sunkių narkomanijų ir alkoholizmo atveju būna tokia.
Jūsų draugas duoda jums suprasti, kad priima jūsų meilę ir prieraišumą, bet pats yra laisvesnis nuo jūsų. Jis netgi nelabai kišasi į jūsų gyvenimą. Jis sako: palik mane ramybėje, čia mano gyvenimas, noriu - rūkau, noriu - ne. Jam tarsi ir nelabai reikia jūsų rūpesčio. Tačiau jis apgauna pats save: sielos gilumoje jis irgi siekia priklausomybės. Taip atsiranda draugas ir narkotikas. Dabar jis - nepriklausomas nuo jūsų ir priklausomas nuo žolės.
Priklausomybė nuo žolės nustumia jį į neatsakingą, apkvaitusią, mažai primenančią suaugusį žmogų būseną. Kažkas juo rūpinasi. Jis - mažas. Ir šis sumažėjimas pateisintas - juk jis apkvaitęs. Sunkesniais atvejais jis nieko nesuvokia ir jį reikia nuvežti namo, išprausti, paguldyti į lovą, nuvežti detoksikacijai. Abi jo sielos pusės - nepriklausoma ir priklausoma - tenkina save, tik, žinoma, pakankamai žalingais būdais: galų gale ir jus jis gali prarasti, ir sveikatą.
O kas vyksta su jumis? Kažkokia sielos dalimi jūs siekiate priklausomybės. Tam reikalingas žmogus, kuris jums būtų svarbesnis už jus pačią, už jūsų pomėgius, draugus ir apskritai gyvenimą. Jei reikia, jūs net ir mirtumėt su juo kartu ar už jį! Tuo pačiu kažkokia sielos dalimi jūs siekiate nepriklausomybės. Ir tampate nebepriklausoma nuo kitų dalykų: pomėgių, draugių.
Dabar svarbiausia jums - artimas žmogus, ir jūs paimate savotiškas „motinystės atostogas“ jam prižiūrėti. Visa kita darosi nebesvarbu. Ir jūs tampate priklausoma nuo savo „didelio kūdikio“ ir nepriklausoma nuo viso likusio pasaulio. Tuomet jūs sakote: pagaliau aš ne viena, nes myliu. Myliu, kaip didelis ir stiprus myli mažą ir silpną.
Taigi jūs su savo draugu anksčiau ar vėliau atrandate didžiulę nelygybę. O kur nėra lygybės, ten meilė išsigimsta. Ji iš pradžių primena žaidimą „katė –pelė“, o po to virsta kontrole, priežiūra. Galų gale abi pusės įsitikina: mes negalime valdyti šio proceso. Jūs galite atrasti, kad negalite paveikti savo draugo. Jis gali atrasti, kas yra priklausomas. Abiejų asmenybės nesivysto ir jūs tik kaltinate dėl to vienas kitą. Tuomet jums tenka suvokti: mums abiem reikia rūpintis savimi iš tikrųjų, ne vienas kito sąskaita. Tuomet prasideda pasveikimas.
Kada tai atsitiks? Kuo greičiau, tuo geriau. Jums abiem reiktų pripažinti - čia veikia stipresnės už jus jėgos. Ir jums reiktų ne kovoti, o išgyventi šių jėgų sūkuryje. Ir atsakomybę už savo išgyvenimą pasiimti kiekvienam į savo rankas. Žinoma, tam gali padėti ir profesionalus narkologas. O jūsų atveju - psichoterapeutas bei jūs pati: „Aš myliu, bet, būdama savęs šeimininke, myliu pirmiausia save, o tik po to - tave“.
Įsivaizduokite: sveika meilė - tarsi saulė, šviečianti jūsų krūtinėje. Jos spinduliai prieš patekdami į išorę, turi būtinai sušildyti jus pačią - kitaip čia ne jūsų meilė, o tik meilės idėja ar skolinys.
Šildykite aplinką ne išgalvota, ne vienatvės baimės pagimdyta idėja, o tikra savo meile, tada ji bus gydanti ir veiksminga. Ir jums, ir jūsų dar negimusiems vaikams jos dar prireiks.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
