Štai frazės, kuriomis tėvai dažnai drąsina vaikus:
“Kaip greitai viską išmokai! Esi labai protingas!”
“Tik pažiūrėk į ši piešinį… Gal būsi antras Picasso?”
“Koks tu protingas - nieko nesimokei, bet taip puikiai išlaikei egzaminą!”
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios frazės padeda vaikams labiau pasitikėti savimi, todėl turėtų būti dažnai kartojamos. Panašūs žodžiai kasdien skamba namuose ir mokyklose, ypač artėjant egzaminams ar įpusėjus trimestrui.
Bet ar šios pagyros efektyvios? O gal, priešingai, jos yra priežastis, dėl ko daugybei vaikų nesiseka mokykloje?
Norėdami tai išsiaiškinti, turime apžvelgti ekspertų išvadas ir suformuluoti klausimą: kaip gimsta pranašumas? Ilgą laiką manyta, kad svarbiausi yra genetiniai duomenys - kitaip tariant, kad viskas priklauso nuo talento.
Pasirodo, toks požiūris yra klaidingas. Daugybė tyrimų parodė, kad geriausių rezultatų matematikoje, muzikoje ir kitose sferose pasiekę žmonės mokosi ne greičiau už tuos, kuriems šis dalykas sekasi prasčiau; visų žmonių rezultatai valanda po valandos gerėja beveik identišku tempu.
Skirtumas tik tas, kad profesionalai daugiau praktikuojasi. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad mokiniai, kurie, daugelio manymu, turi kokį nors talentą, jį įgyja todėl, kad jų tėvai namuose skiria daugiau dėmesio šiam dalykui mokyti.
Žinoma, nepaneigsime fakto, kad kai kurie vaikai iš pradžių mokosi geriau už kitus, tačiau tai nėra labai svarbu. Kodėl? Todėl, kad bėgant laikui ir tinkamai praktikuojantis, žmonės smarkiai keičiasi. Pakinta ne tik kūnas, bet ir smegenų anatomija.
Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad pianistų smegenų dalis, atsakinga už pirštų miklumą, yra didesnė nei kitų žmonių. Tačiau taip nebuvo visą laiką - ji padidėjo nuolat praktikuojantis.
Klausimas, kas svarbiau - talentas ar pastangos - nebūtų toks aktualus, jei būtų tik teorinis. Bet taip nėra. Jis turi įtakos mūsų mąstymui, jausmams ir sąlyčiui su pasauliu. Jei reikia pavyzdžio, įsivaizduokite jaunuolį, kuris tiki, kad aukštumų pasiekia tik talentingi žmonės - pavadinkime tai “fiksuota mąstysena”. Tad kam stengtis?
Jei jis apdovanotas gerais genais, ir taip pasieks puikių rezultatų. O jei talento nėra, nepadės ir sunkiausias darbas. Ar galime sakyti, kad šis jaunuolis neteisus, jei tokia prielaida iš tiesų egzistuoja?
Ir priešingai - jei jis tikės, kad pastangos yra efektyvesnės už talentą (pavadinkime tai “augimo mąstysena”), jis atkakliai sieks savo tikslo. Jei kas nors nepavyks, jis nekaltins savo genų ir priims tai kaip progą adaptuotis ir tobulėti. Jei jis teisingai elgsis, galiausiai pasieks puikių rezultatų.
Labai svarbu ir tai, ką jaunas žmogus mano apie savo talentus. Dažnai girdime vaikus sakant: “Esu negabus matematikai” arba “Neturiu sportui reikalingos koordinacijos“. Tai tiesioginės “fiksuotos mąstysenos” apraiškos, sunaikinančios motyvaciją.
Tie, kam būdinga “augimo mąstysena”, nemano, kad jų gabumai yra užkoduoti genetikoje. Tai jaunuoliai, kurie su entuziazmu priima naujus iššūkius. “Šiuo metu man nesiseka matematika, bet jei daugiau mokysiuos, ateityje seksis daug geriau!”
Tad kaip įdiegti vaikams “augimo mąstyseną“? Prieš keletą metų žinoma psichologė Carol Dweck paprašė 400 studentų atlikti nesudėtingą testą.
Kai studentai baigė, jie visi buvo pagirti fraze iš šešiu žodžių. Pusė - už protingumą: “Oho, esi labai protingas!”, kita pusė - už pastangas: “Oho, tikriausiai labai kruopščiai ruošeisi!“
C. Dweck siekė patikrinti, ar šios paprastos frazės su subtiliai skirtingomis užuominomis turės įtakos studentų mąstysenai. Rezultatai buvo įspūdingi.
Po pirmojo testo studentams buvo leista pasirinkti, kokį testą jie norės atlikti dabar - sunkų ar lengvą.
Net du trečdaliai tų studentų, kurie buvo pagirti už protą, išsirinko lengvą testą - jie nenorėjo rizikuoti prarasti apibūdinimo “protingas”. O štai 90 proc. už pastangas pagirtų jaunuolių paprašė sunkaus testo - jie norėjo įrodyti, kad nebijo sunkaus darbo.
Galiausiai visi studentai atliko trečią testą, kuris buvo tokio pat sudėtingumo kaip pirmasis.
Tie studentai, kurie buvo pagirti už protą, ši testą atliko 20 proc. blogiau nei pirmąjį, nors jis nebuvo sunkesnis. O tie, kuriuos psichologai pagyrė už pastangas, gavo 30 proc. geresnį įvertinimą. Nelabai geri antrojo testo rezultatai suteikė jiems daugiau motyvacijos.
Įdomiausia tai, kad visus šiuos skirtumus lėmė šeši paprasti žodžiai, pasakyti jiems po pirmojo testo.
“Tai buvo vieni akivaizdžiausių rezultatų, kokius man teko matyti, - sakė C. Dweck. - Kai giriamas vaikų protas, susilpnėja jų motyvacija ir pablogėja rezultatai.”
Pagyros protui formuoja “fiksuotą mąstyseną”, kitaip tariant, pametėja mintį, kad gerus rezultatus pirmiausiai lemia protas, o ne pastangos, kuriomis jį galima transformuoti.
Sugrįžkime prie aukščiau paminėtų frazių. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jos motyvuoja ir stiprina pasitikėjimą savimi. O dabar pažiūrėkime, kokias žinutes jos iš tiesų siunčia:
“Jei nesugebu kažko greitai išmokti, nesu protingas.”
“Nepiešiu nieko sudėtingo, nes jie pamatys, kad nesu Picasso.”
“Geriau nesimokysiu, nes nebeatrodysiu toks protingas.”
Šie faktai atskleidžia naujus radikalius vaikų skatinimo metodus - mes turime girti ne už talentą, bet už pastangas; mes turime mokyti vaikus priimti iššūkius kaip progą tobulėti, o ne įžvelgti juose grėsmę; mes turime parodyti, kaip transformuoti sugebėjimus.
Įvairiose šalyse atlikti eksperimentai parodė, kad kai tėvai ir mokytojai pasirenka šį požiūrį ir jo laikosi, rezultatai pranoksta lūkesčius.
