Iš žygio Aliaskoje grįžo vyriškoji komandos dalis – Audrius Ražaitis, Audrius Žiugžda, Darius Vaičiulis, Egidijus Kipurys, Ernestas Markšaitis, Tadas Jeršovas, Tautvydas Žilinskas ir Tomas Milašauskas. Devintoji ekspedicijos narė, Asta Komkaitė, namiškius ir draugus nudžiugino birželio 8-ąją, nes jos atostogos baigėsi anksčiau.
Ekspedicija nebuvo lengva. Tik atskridę į Ankoridžą (Anchorage) pirmuosiuose vietinių laikraščių puslapiuose matėme rašinius apie pirmąją šiais metais tragediją Denalyje. Už dviejų dienų atvykus į Talkytną (Talkeetna) ten jau sklandė žinia apie antrąją žūtį. O per instruktažą tik nuo kalno nusileidęs reindžeris pasakojo apie gelbėjimo darbus ir trečiąją Denali auką. Neslėpdamas nerimo, reindžeris sezoną pavadino mirtinu. Šįmet tik prasidėjus sezonui viršūnę pasiekė vos ketvirtadalis kopiančiųjų, o žuvusiųjų skaičius jau šoktelėjo iki praėjusių metų sezono lygio.
Kopimas
Pro kvapą gniaužiančius tarpeklius atskridę ant Kahiltnos ledyno lietuviai ta pačią dieną išėjo į pirmąją stovyklą. Kelias ėjo per plyšių išvagotą ledyną. Po trumpos nakvynės leidomės toliau. Pakeliui į antrąją stovyklą oras pradėjo blogėti, o tik pasiekus trečiąją stovyklą ir ją įrengus kilo audra... Per porą dienų iškrito daugiau nei metras sniego, kelias aukštyn buvo užpustytas. Visos trečiojoje stovykloje esančios komandos nedrįso judėti viršun, todėl lietuviai ėmėsi iniciatyvos.
Atlikę „lavinų testus“, pirmieji pradėjo minti taką, atsargiai „čiupinėdami“ po sniegu slypintį ledyną. Pakeliui į ketvirtąją stovyklą buvo aptikti du dideli plyšiai, kuriuos teko apeiti. Atlygis už ryžtą – ketvirtojoje stovykloje 4 200 metrų aukštyje mus pasitikęs nuostabus oras. Todėl aklimatizuodamiesi mėtėme lėkštę, žaidėme futbolą ir tinklinį, savo energija sužavėję kitas komandas. Ne vienas kopėjas atėjęs klausinėjo, iš kur esame, dosniai žarstė komplimentus ir padėkas dėl praminto kelio.
Kitą dieną atlikome aklimatizacinį kopimą į 5 km aukštį, o dar po dienos pajudėjome į aukštuminę stovyklą – 5 200 metrų virš jūros lygio. Pakeliui į viršų sutikome keletą komandų. Vienų nariai ėjo švytėdami džiaugsmu dėl pasiekto tikslo, kiti keiksnojo, kad dėl prastų orų ir savijautos buvo priversti atsitraukti. Kai kurie kopėjai atrodė labai išsekę: jie neturėjo jėgų net pasisveikinti, tik tyliai palinksėdavo galvomis.
Atvykus į aukštuminę stovyklą jautėmės pavargę, tačiau poilsiui laiko nebuvo. Mus pasitiko itin stiprus ledinis vėjas. Teko skubiai statyti sniego sienas, įrenginėti stovyklą, virti valgyti ir ilsėtis. Kitą dieną aklimatizacijos ir žvalgybos tikslais Darius, Ernestas ir Tomas pakilo į Denali perėją – pavojingiausią maršruto vietą. Grįžus buvo aptarta kopimo strategija.
Šturmo diena
Naktį įvyko tragedija: naktį, apie 1 val., leisdamiesi nuo kalno nukrito keturi amerikiečiai. Du žuvo vietoje, kitų dviejų būklė buvo sunki. Aukštuminė stovykla buvo pakelta ant kojų – reikėjo pargabenti nukentėjusiuosius. Viskas vyko labai skubiai... Per porą valandų sužeistuosius pristatė į reindžerių palapines, kur jais rūpinosi karo medikai. Visos komandos padėjo, kuo galėjo – įranga, medikamentais, karštais gėrimais. 5 val. ryto sužeistieji sraigtasparniu buvo išskraidinti į ligoninę.
Atsikėlę 8 val. ryto stebėjome orą. Stiprus vėjas nieko gero nežadėjo, todėl kopimo laiką teko atidėti. Apie 10 val. išgirdome, kad kitą dieną laukiama štormo, kuris gali tęstis kelias dienas. Žinojome, kad per audrą keletą dienų praleisti aukštuminėje stovykloje – tolygu atsitraukti. Suvartojamos kuro ir maisto atsargos, audra išsekina žmones. Supratome, jog turime vienintelį šansą.
Susiruošę 11 val. pradėjome kopti. Kituose kalnuose tokiu laiku pradėti kopimą būtų visiška avantiūra, tačiau Denali specifika (dėl poliarinės dienos) tai leidžia. Priešingai nei kituose kalnuose, reindžeriai netgi rekomendavo išeiti pakilus saulei aukščiau, kad išvengtume didelių rytinių šalčių.
Kopdami Denalio perėja sutikome kelias komandas, besileidžiančias žemyn. Visos jos apsisuko dėl labai stipraus vėjo kitapus Denalio perėjos. Iš tiesų, tik perėjus Denalio perėją mus pasitiko labai stiprus vėjas. Rodėsi, tarsi kas švitriniu popieriumi trintų veidą... Susikalbėti buvo beveik neįmanoma. Reikėjo skubiai priimti sprendimą. Nuo perėjos matėsi viršūnės ketera, kuri buvo „švari“ – jeigu ją puoštų sniego „vėliavos“, tai reikštų stiprų vėją viršuje.
Nusprendėme šiek tiek pakilti ir pasižiūrėti, kaip keičiasi situacija. Pakilę kokius 100 metrų sustojome pailsėti, tačiau vėjas nesilpo. Pamatėme besileidžiančią Šveicarijos alpinistų porą. Priėję prie mūsų jie pasidžiaugė įkopimu bei suteikė vertingos informacijos, kad viršuje vėjas silpsta. Jų žodžiais, iki viršūnės einant geru tempu – keturios valandos kelio. Nusprendėme kopti toliau.
Po kelių valandų pasiekėme keterą. Ji buvo nuostabi. Labai plona, padabinta supustytais sniego kauburiais, ji vingiavo viršun, primindama sniego drakono nugarą. Atsivėrė nuostabūs vaizdai į Rytus. Atsargiai kirtę ploniausias vietas ir pakilę dar kokius 50 metrų, pamatėme JAV vidaus reikalų departamento ženklą, padabintą budistinėmis pudžos (budizme – Dievo pagerbimo ritualas – red.) vėliavėlėmis.
Viršūnę pasiekėme šešiese. Šiek tiek žemiau kopė likę trys komandos nariai. Apsikabinome ir iškėlėme trispalvę. Pabuvę viršūnėje apie 15 minučių supratome, kad laikas leistis žemyn nelaukiant, kol viršūnėje atsidurs likęs trejetas. Pakeliui žemyn, už kokių 30 metrų, sutikome komandos draugus. Jie atrodė kiek pavargę, todėl į jų ryšį įsirišo papildomas žmogus, o likę penki alpinistai leidosi toliau. Maždaug po 15 minučių ketvertas pasiekė viršūnę, taigi tą pačią dieną į ją įkopė visi devyni ekspedicijos nariai.
Grįžtant į bazę, situacija ledyne buvo pasikeitusi... Jame atsivėrė plyšiai, kurių dėl sniego nesimatė. Net penkis kartus smukom į tokius plyšius, bet, laimė, viskas baigėsi sėkmingai.
Leidomės sunkiai ir lėtai. Jautėsi nuovargis, tačiau žinodami apie įvykusias tragedijas, viską privalėjome daryti maksimaliai saugiai. Antra vertus, turėjome skubėti, nes užėjus audrai būtume susidūrę su labai rimtais sunkumais. Tačiau oras buvo gailestingas, ir apie 3 val. ryto visi pasiekėme stovyklą.
Žemyn
Žinodami, kad prognozės pakito ir audros nebus, dieną pailsėję leidomės žemyn. Pakeliui į bazinę stovyklą iškėlėme didelę trispalvę, kuri puošė mūsų vorą. Mums einant pro stovyklas kitų komandų kopėjai plojo, fotografavo ...
Grįžę į Talkytną reindžerių stotyje užregistravome įkopimą. Reindžeriai sakė nepamenantys tokio rezultato ir žadėjo peržiūrėti statistiką, ar tik nebūsime pasiekę rekordo. Galbūt įsiamžinsime kaip pirmoji tokio dydžio komanda, viršūnę pasiekusi per tokį trumpą laiką – vieną dieną.
Aliaska
Grįžę į civilizaciją, sutikome septynis lietuvius, dirbančius Talkytnoje. Kelis vakarus praleidome su jais, šventėme, bendravome įvairiomis temomis.
Turėjome daug laiko, todėl nusprendėme leistis į kelionę po Aliaską. Tačiau paprastu turizmu neapsiribojome. Komanda visą laiką ieškojo nuotykių, adrenalino – įkopus į Denalį, jo pasirodė per mažai... Valdezo (Valdez) miestelyje kateriu nuplaukėme iki Kolumbijos (Columbia) ledyno. Ten irstėmės kajakais tarp besivartančių aisbergų, lindome po kriokliu, keliavome nepraeinamais miškais apie 20 km ieškodami meškų. Ir vien tik tam, kad pernakvotume netoli gražios įlankos, o ryte grįžtume kateriu į miestelį...
Treko metu vienas dalyvių tikėjosi minti dviratį, tačiau visą laiką turėjo jį tempti. Džiaugsmo buvo maža – dviratis plieniniu rėmu svėrė per 20 kg... Buvome užkopę iki Bonazo (Bonazzo) vario šachtos aukštai kalnuose, plaukėme raftu, išmėgindami penktos sudėtingumo kategorijos maršrutą kalnų upe, vaikėme erelius, grožėjomės briedžių šeimomis.
Sevardo (Seward) uostamiestyje mus džiaugsmingai sutiko ten gyvenantys lietuviai. Vaišino tenykštėms vietoms įprastais patiekalais – briedienos ir oto kepsniais. Nuvažiavę apie 3 000 mylių aplink Aliaską, grįžome į Ankoridžą.
Komanda
Jei manęs paklausite, kur mūsų sėkmės paslaptis, atsakysiu paprastai. Tai devyni nuostabūs (nuo kuklumo tikrai nemirsiu – aut.) žmonės, kurie susibūrė į vieningą komandą. Kiekvienas komandos narys – labai stipri asmenybė. Ne tik fiziškai, bet ir savo dvasia, intelektu, humoro jausmu. Kelionės metu bendravom pačiais įvairiausiais klausimais, nuolat juokavome. Nepamenu, kad kam nors būtų sugedusi nuotaika.
Kopiant dirbti su tokia komanda – tikras malonumas. Kiekvienas imasi iniciatyvos, žino, ką daryti ir daro tai greitai ir gerai, padeda kitiems. Sugedus vienos palapinės primusui, kitos palapinės virdavo draugams vandenį. Mūsų komanda buvo „lengvai pamišusi“: keturių kilometrų aukštyje sumanėme kepti barbekiu, žaisti futbolą, mėtyti lėkštę, keliaudami po Aliaską, ieškojome susitikimų su meškomis, kitų neįtikėtinų nuotykių. Kelionėje komanda sustiprėjo ir jau kuria naujus planus...
Ačiū visiems komandos nariams už ryžtą, valią, ištvermę, humorą!
