Bene didžiausia staigmena laukia režisierius Györgio Pálfio gerbėjų. Vengrijos kino savaitėje išvysite net du pasaulinio pripažinimo sulaukusius filmus „Žagsėjimas“(Hukkle, 2002) bei „Taksidermija“ (Taxidermia, 2006). Šie filmai išsiskiria originaliomis, drastiškomis, net šokiruojančiomis idėjomis, stebina netikėtu minties rakursu. Filme „Žagsėjimas“ – kriminalas, prasidėjęs paprastu žagsuliu, o „Taksidermijoje“ – šokiruojanti kūno estetika, tapusi atsvara nuolat postuluojamai grožio estetikai. Kai kurie vengrų kritikai teigė, jog žiūrint pastarąjį filmą svarbus ne išlavintas estetinis jausmas, o stiprus skrandis.
Žiūrovų dėmesio verta ir Lajoso Koltai drama „Likimo atstumtas“ (Sorstalanság, 2005). Lajoso Koltai režisuotas filmas „Likimo atstumtas“ remiasi autobiografiniu vengrų rašytojo, Nobelio premijos laureato Imres Kerteszo romanu. Tai pasakojimas apie žydų kilmės jaunuolį, kuris išgyveno Aušvico ir Mauthauzeno koncentracijos stovyklas, tačiau grįžęs namo geresnio gyvenimo ir ramybės neberanda. Režisierius klausia, ar išgyvenęs karą žmogus gali vėl būti laimingas?
Dar vienas rinktinis Vengrijos kino savaitės filmas – Krisztinos Godos istorinė drama „Meilė laisva“ (Szabadság, szerelem, 2006). Filmas sukurtas Vengrijos revoliucijos penkiasdešimtmečiui paminėti, tad filmo sukūrimui pinigų pagailėta nebuvo – tai akivaizdu jau nuo pirmųjų filmo minučių, ypač stebint specialiuosius efektus. Istorija nukels į 1956 – uosius, Vengrų revoliucijos išvakares prieš prasidedant Melburno Olimpinėms žaidynėms, kur kova dėl Vengrijos laisvės vyko ir vandensvydžio varžybų metu.
Komedijų mėgėjams pristatome Gergely Fonyó komediją „Pagaminta Vengrijoje“ (Made in Hungária, 2009). Tai istorija apie jaunuolį Mikį, kuris 1963 m. su tėvais grįžta iš JAV į komunistinę Vengriją. Amerikietiškas jaunuolio akcentas bei ekscentriška apranga patraukia ne tik valdžios dėmesį, bet ir kelia įtarimą jaunuolio draugams. Kad susigrąžintų jų pasitikėjimą, jaunuolis imasi roko muzikos. Pats režisierius filmą vadina pusiau biografiniu, nes septynerius metus gyveno Los Andžele, o vėliau turėjo grįžti į Vengriją.
Pasiilgusiems įtempto psichologinio siužeto filmų – debiutuojančio režisieriaus Árono Mátyássy drama „Prarasti laikai“ (Utolso Idok, 2009), rodyta konkursinėje pernykščio „Kino pavasario“ programoje. „Prarasti laikai“ nukels į 1997 metus, į kaimelį prie Vengrijos sienos, kur bedarbis mechanikas gyvena su autiste seserimi (vaidmenį atliko režisieriaus žmona). Kai neįgalią merginą išprievartauja nepažįstami vyrai, o policija vilkina tyrimą, jaunuolis nusprendžia pats imtis keršto.
