Vos už 8 kilometrų nuo Panevėžio nutolusioje Liūdynėje kasmet renkamos gražiausiai tvarkomos sodybos, aplinką vis išradingiau gražina daugiabučių gyventojai. Naujais sumanymais nustebina dar sovietmečiu visoje gyvenvietėje išgarsėję aplinkos puoselėtojai Miškiniai.
Bulvių lauką pavertė gėlynais
„Daug dirbome, dar gyvulius laikėme. Atsipalaiduodavome tik išvykę iš namų. Sėsdavome į mašiną ir traukdavome po Lietuvą pasižiūrėti gražių sodybų. Taip ir pailsėdavome, ir įkvėpimo pasisemdavome“, – prisimena sodybos šeimininkai.
Kartą grįžę po tokios kelionės puolė pertvarkyti sodybos kiemą. Bulvių lauke ėmė planuoti gėlynus. Privežė žemių, pradėjo sodinti įvairius dekoratyvinius augalus, gėles.
„Uošvienei mūsų sumanymas neatrodė protingas, tačiau mes nesustojome ir darėme savo. Ieškojome įvairių augalėlių ir gabenome į savo kiemą. Esame jų atsivežę iš įvairių Lietuvos kampelių. Net pavadinimų visų nežinome“, – aplinkos gražinimas užbūrė A. Miškinienę.
Vyras atviravo, kad už dekoratyviniams augalams ir gėlėms išleistus pinigus buvo galima įsigyti automobilį. Tačiau Miškiniai mieliau investavo į augalus.
Sodybos šeimininkė prisimena, jog už aplinkos gražinimą tarybinais metais buvo ne kartą pagerbta. Sulaukdavo pagyrimų ir įvairių dovanų.
Kedrą atvežė iš Sibiro
Sodybos kieme triūsia abu sutuoktiniai. Adelė prižiūri gėlynus, augalus, įgyvendina vis naujus sumanymus. Jonas pagamina tvoreles, karpo kiemą juosiančias tujas. Tai paprastai daro sulaukęs savo gimtadienio – per Jonines.
Kai kuriems dekoratyviniams spygliuočiams ir lapuočiams šeimininkai suteikia norimą formą, kitiems leidžia augti savaime.
Vienas spygliuotis augalas itin brangus J. Miškiniui. Tai kedras, prieš aštuoniolika metų atvežtas iš Sibiro. Kartu su tėvų palaikais iš tremties vietos Jono brolis atvežė dešimt kedro sodinukų. Tik vienas iš jų prigijo ir stiebiasi aukštyn.
„Pagaliau jam radome tinkamą vietą. Kad ir kur sodinome, vis neaugdavo, skursdavo. Tik vieną medelį išgelbėjome persodinę į kitą vietą“, – sunkų metą primenantį spygliuotį brangina J. Miškinis.
Dvylikos metų Sibire su šeima atsidūręs Jonas atviravo, kad kedro riešutai išgelbėjo jiems gyvybę. „Pirmais tremties metais tik ir maitinomės kedro riešutais, spausdavome aliejų. Jei ne kedras, būtų pakirtęs badas“, – prisiminė liūdynietis.
Anot J. Miškinio, ne visi Lietuvoje augantys kedrai subrandina riešutus. Tačiau jis viliasi, kad ateityje savo kieme skins kedro vaisius. Jų vyras ragavo netoli Kupiškio esančioje sodyboje. Kedro riešutus išvydo važiuodamas pro šalį ir užsuko į sodybą. Paaiškėjo, jog šeimininkas spygliuotį taip pat atsivežė iš tremties vietos.
A. Miškinienė mėgsta poilsio kampelį, įrengtą daug metų kiemą puošiančios guobos pavėsyje. Plačiai išsiskleidusi guoba apsaugo ir nuo vasaros karščių, ir nuo nedidelio lietaus. Po svyruoklio medžio šakomis sutilptų visą Miškinių šeima – dukra, sūnus, trys anūkai ir vienas proanūkis.
Linksta prie akmens ir medžio
Sodyboje sukurta ne viena kompozicija iš akmenų ir augalų. Šeimininkė iš akmenukų sumūrijo dekoratyvinį šulinį. Akmenimis grįstame tvenkinyje plaukioja karosai ir varlės. Šios kartą taikėsi pabėgti iš kiemo, bet kaimynai sugavo ir grąžino į tvenkinį.
Aplinką paįvairina didžiuliai ąžuolo, beržo kelmai, ant kurių pavasarį A. Miškinienė sustato gėlių vazonus. Autentikos suteikia senoviniai rakandai, mediniai vežimo ratai.
Moteris geru žodžiu minėjo kaimyną, kuris į kiemą priveždavo akmenų ir kelmų. Jei tik užmatydavo kokį gražų akmenį laukuose, tuoj pasisiūlydavo atgabenti.
„Mano širdis linksta prie medžio ir akmens. Jie suteikia stiprybės. Pasėdi ant akmens ir atsigauni, pasisemi energijos, sveikatos“, – atviravo moteris.
Miškiniai norėtų dar sumūryti akmeninį židinį lauke. Tam jau yra paruošta ir akmenų krūva. Jei nepavyktų įgyvendinti šio sumanymo, akmenys rastų vietą kieme.
Nukentėjo nuo šalčių
Sodybos šeimininkė apgailestavo, kad nuo šiųmečių šalčių nukentėjo ne vienas augalas. Kai kurių neapsaugojo ir daržo plėvelė.
A. Miškinienė kviečia užsukti vasarą, kai išsiskleis namo sieną dengiantis gražuolis vijoklis, pražys begonijos, jurginai ir kitos gėlės. Kai kurias gėles išsiaugina pati, nemažai jų perka.
„Gėlės brangios, o pensijos nedidelės. Bet išleisti pinigus augalams –
šventas reikalas“, – įsitikinusi moteris.
A. Miškinienė pastebi, kad dabar jau visi gražina savo sodybas, įvairių augalų prisisodina.
„Šiais laikais dekoratyvinių augaliukų daug kur galima įsigyti, o anksčiau reikėdavo paieškoti. Tačiau tai suteikdavo daug malonumo. Ir anksčiau, ir dabar aplinkos gražinimas atgaivina širdį“, – sakė liūdynietė.
