Kitas atsakytų - taip, toks menas yra ir jis labai primityvus: vaizduojami gyvūnai bei žmonės, bet jų formos yra kampuotos ir nenatūralios, dominuoja gamtos motyvai. Trečias, labiau linkęs domėtis menu, papasakotų, kad modernizmas mene - pavyzdžiui, Picasso ir Matisse‘o kūriniai - buvo įkvėpti tradicinių afrikietiškų kaukių bei skulptūrų.
Dar yra kategorija žmonių, kurie patys yra aplankę Juodąjį žemyną ir vaizdžiai nupasakotų, kaip buvo sužavėti afrikietiškų šokių, įmantrių iš medžio skobtų skulptūrėlių ir spalvingų papuošalų.
Ne, mano pasakojimas netelpa nei į vieną iš šių kategorijų... Tai pasakojimas apie didingas civilizacijas, kadaise gyvavusias Afrikos kontinente, apie autentiškus bei techniškai sudėtingus, estetiškai tobulus meno kūrinius, sukurtus talentingų ir įgudusių menininkų. Meno kūrinius, kurių egzistavimas, deja, ne visuomet buvo naudojamas Afrikos tautų labui...
Auksinis Zimbabvės raganosis
1933 m. išvakarėse E.S.J. Van Graanas, būras Pietų Afrikos ūkininkas, tyrinėtojas bei lobių medžiotojas, po penkerių metų paieškos pagaliau įtikino vietinį gyventoją nuvesti jį prie prietarų gaubiamo bei vietos gyventojų mistifikuoto Mapungubvės kalno.
Ekspedicijos vedlys net nedrįso pažvelgti į kalną, bet atsukęs nugarą į stūksančią uolą sulemeno, kad karališkosios kapavietės štai ten, jam už nugaros. Kadaise Mapungubvės kalno viršukalnėje, mediniuose rūmuose, viešpatavo karaliai ir karalienės, ir iš kartos į kartą vietinės genties narių žodžiu perduodama istorija buvo prisimenama ir po aštuonių šimtmečių.
Praėjus beveik tūkstantmečiui nuo Mapungubvės karalystės klestėjimo šią teritoriją, esančią Botsvanos, Zimbabvės ir Pietų Afrikos Respublikos sienų sankirtoje, UNESCO priskyrė prie pasaulio paveldo objektų.
Nuo 1933 m. Mapungubvėje buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai, kurių metu buvo atidengtos dvidešimt trys kapavietės. Kūnai trijose iš šių kapaviečių tikrąja to žodžio prasme sėdėjo. Apsupti daugybės aukso ir vario dirbinių, papuošti egzotiškais stiklo karoliais ir kitais brangiais daiktais, karališkosios šeimos nariai buvo palaidoti taip, kaip pridera pažangios civilizacijos valdovams.
Civilizacijos turėtų būti atsimenamos ir vertinamos ne pagal jų klestėjimą didinusių asmenybių pavardes, bet pagal tų civilizacijų sukurtą meną. Vien analizuojant tuos negausius Mapungubvėje rastus artefaktus, galima susidaryti vaizdą apie tuometinę visuomenę ir jos išsivystymo lygį.
Štai garsusis auksinis raganosis. Radioaktyviosios anglies metodu nustačius jo amžių paaiškėjo, kad raganosio skulptūrėlė sukurta apytikriai 1200 m. Skulptūrėlė padaryta, ant iš medžio išskobto gyvūno modelio kruopščiai mažyčiais aukso smeigtukais pritvirtinus gerai išdirbtą gryno aukso foliją. Tai liudija apie tos vietovės amatininkų meistriškumą dirbant auksą bei kitus metalus.
Tai taip pat leidžia susidaryti vaizdą apie Mapungubvės metropolio turtus, ypač aukso atsargas. Žvelgiant į kitus išlikusius radinius bei jų sukūrimo technikas (pvz., stiklo karoliukų, stručių kiaušinių, įvairių kriauklelių, medienos ir kitų medžiagų panaudojimą), atkuriamas gerai išvystyto prekybos tinklo žemėlapis, kuris rodo prekybą vykus su tokiomis šalimis kaip Persija, Egiptas, Indija bei Kinija.
Deja, Pietų Afrikos Respublikoje ar Zimbabvėje nuo seno gyvenančios gentys negalėjo pelnytai pasinaudoti Mapungubvės radinių saugoma istorine informacija iki pat 1993 m. Rasinę segregaciją įtvirtinusiai Pietų Afrikos Respublikos vyriausybei buvo nepalanku atskleisti XII a. metropolio archeologinių darbų rezultatus, todėl visa informacija laikyta paslaptyje.
Kodėl? Mapungubvės radiniai liudijo apie tai, kad XII-XIII a. gyvenę gentys, kurių odos spalva buvo juodut juodutėlė, galėjo sukurti pažangią, klasine santvarka pagrįstą visuomenę, išplėsti prekybą auksu bei dramblio kaulu už Afrikos kontinento ribų, sukurti įstabius auksinius meno dirbinius bei papuošalus.
Tai prieštaravo viešpatavusiai ideologijai, kad juodoji rasė yra žemiausioje išsivystymo pakopoje. Be to, pačios Mapungubvės vietovės egzistavimas prieštaravo oficialiai Pietų Afrikos istorijos versijai, kad Pietų Afrika buvo visiškai neapgyvendinta iki 1652 m., kai pirmieji olandų naujakuriai atkeliavo į šias teritorijas. Ir todėl šios teritorijos negalį priklausyti afrikiečių gentims.
Šiuo metu auksinis raganosis bei kiti Mapungubvėje rasti daiktai saugomi Pretorijos universitete, Pietų Afrikoje. Pagaliau jie gali pasitarnauti afrikietiškam pasididžiavimui protėvių istorija atkurti.
Bus daugiau.
*****
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyksta gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
