Tačiau egzistuoja ir alternatyvios bendruomenės. Šviesą ir šilumą čia teikia susikurtas lauželis. Vandenį į namus atsineši didelėse talpose, prieš tai kurį laiką pastovėjęs eilėje prie galbūt vienintelio visame kaime šulinio ar pasisėmęs iš šalia tekančios upės. O susikaupusias šiukšles tenka išmesti arba už namo, arba papilti kur nors tolėliau už kaimo ribų. Tokiose bendruomenėse vykstantys procesai paprastesni ir apčiuopiamesni (tiesiogine šio žodžio prasme).
O prarandant kažką autentiška, kyla nostalgija. Nepaisant liūdesio dėl Mozambike vyraujančio skurdo, būtent nostalgija yra jausmas, kuris galvojant apie šią šalį mane apima pirmiausia.
Pusę metų savanoriaudama mokytojų rengimo koledže Lamego apie šeštą valandą ryto prabusdavau nuo už lango žolę kapojančių (toks šienavimo būdas) studentų pašnekesių ir dainų. Prausdamasi vidury karštos dienos apsipildavau kibiru šalto gaivaus vandens iš statinės. O kai porą kartų per mėnesį pradingdavo elektra, vakarais užsidegę žvakes šnekučiuodavomės virtuvėje ar tiesiog vaikštinėdavome lauke ir žiūrėdavome į dangaus skliautą, nusėtą begale žvaigždžių.
Žinoma, tai darydami nepaisydavome, kad Mozambike sutemus nepatartina vaikščioti lauke. Pavakare šalyje padaugėdavo nusikaltimų, o taip pat uodų, galinčių pernešti maliariją, ir šešėliuose tūnančių nuodingų gyvačių.
Tačiau, nors vos atvykę visų taisyklių skrupulingai laikėmės, kuo toliau, tuo labiau tapatinomės su atsipalaidavusiais vietiniais gyventojais.
Vakarais bėgiodavome lauke pusnuogėmis kojomis, vis rečiau naudojome purškalą nuo uodų, nebijodami gyvačių lakstėme po šešėliuotą žolę, o kai staiga pritrūkdavo maisto produktų, patamsyje išsiruošdavome į turgų. Kuo arčiau centro, tuo garsiau girdėdavosi tranki muzika ir girti balsai, tačiau tokiu metu būdavo ypač gražu pereiti nakties žvaigždžių šviesoje skęstantį Lamego kaimą. Namelių siluetai įspūdingai boluodavo dangaus fone, o kur ne kur spragėdavo nedideli laužai – prie jų tyliai sėdėdavo negausios dar nenuėjusių miegoti gyventojų grupelės.
Visgi vienas mano mėgstamiausių dalykų Mozambike buvo važinėjimas „chapa“, vietos viešuoju transportu. Čia su manimi buvo elgiamasi kaip su bet kuriuo kitu mozambikiečiu, todėl užsieniečiui turistui tai vienas geriausių būdų susitapatinti su vietos bendruomene. Dėl viešojo transporto stygiaus paprastai kelyje sustodavo tik maždaug kas trečias stabdomas maršrutinis autobusiukas, tad laukiantiesiems neberūpėdavo nei konkurento amžius, nei lytis, nei odos spalva.
„Chapai“ sustojus, žmonės lenktyniaudami bėgdavo iki jos vienas per kitą, o prie durų kartais ir susistumdydavo. Viduje visi sėdėdavo lyg silkės statinėje – po keturis ant trijų kėdžių, surėmę prakaituotus pečius, suglaudę ir surietę kelius, kai kurie susilenkę stovėdavo. Tad neretai autobusiukai važiuodavo praviromis durimis, keliems vyriškiams kybant išorėje. O kartą teko matyti pravažiuojant „chapą“, kurioje pro pravertą langą buvo išlindęs nebetelpantis vairuotojo padėjėjo, renkančio iš keleivių pinigus už kelionę, užpakalis.
Paprastai keleiviai turėdavo bent po vieną ryšulį, tad šie būdavo tvirtinami ant stogo, o kartais karodavo pririšti prie galinių durelių; kelis kartus pasitaikė, jog gale sėdintys keleiviai pastebėjo vieną kitą ryšulį nukritus ant kelio. Neretai ir pačios galinės durelės laikydavosi tik ant virvių, kurias vairuotojų padėjėjai kiekvienąkart kantriai atrišdavo ir užrišdavo. Sėdintiesiems prie langų neretai prie suprakaitavusių veidų lipdavo anglies dulkės, byrančios nuo ant stogo gabenamų anglių maišų. Po kojomis dažniausiai šmirinėdavo kieno nors nusipirkta višta (dauguma gyventojų neturi šaldytuvų, tad gyvūnus nugalabija tik prieš pat ruošdami mėsą), kiek rečiau ant stogo bliaudavo pririštas ožiukas.
Važiuojant tokiu autobusiuku niekada nežinai, kas gali nutikti, taip pat sunku numatyti kelionės trukmę. Kartą pakeliui į Beirą vos man įlipus į „chapą“ vairuotojo padėjėjas šūktelėjo „Važiuojam!“, o iš paskos autobusiuką ėmė vytis keletas vyrų. Matyt, tądien buvo dirbama ne savo teritorijoje, ir mus vaikėsi kitų „chapų“ vairuotojai. Autobusiukas tuoj pat pajudėjo, tačiau pavažiavęs keliolika metrų apsisuko ir, radijui grojant džiazą, sukdamas ratu ėmė rinkti keleivius (paprastai nepajudama, kol „chapa” nėra pilna).
Vienai bebandančiai įlipti senutei sukliudė besivejantys vyriškiai, tačiau ji atkakliai pro juos prasispraudė, norėdama užbaigti tai, ką pradėjo – t.y. įsėsti. Kai jai pavyko tai padaryti, šypsojosi atvirai ir nuoširdžiai lyg vaikas. Į „chapą“ bandė įsėsti ir dvi merginos, tačiau nespėjo, todėl teko grįžti jų paimti antruoju bandymu. Net tuomet jos tespėjo susėsti viena kitai ant kelių ir tik „chapai“ sustojus tolėliau nuo besivejančių vyriškių galėjo išlipti ir persėsti patogiau.
Neretai keliaujant ilgesnį atstumą kieno nors prašymu autobusiukas sustodavo prie kukurūzų lauko ir pusė keleivių – ar jie sėdėtų priekyje, ar gale ir juos išleidžiant visiems kitiems reikėtų išlipti – pradingdavo tarp kukurūzų. Kartą greta manęs sėdėjusi moteris paprašė vairuotojo stabtelėti prie pakelės kepyklos, ir didžioji keleivių dalis, įskaitant ir patį vairuotoją, ilgai stovėjo eilėje prie prekystalio, norėdami parvežti namiškiams lauktuvių.
O kai kelyje iš vieno didžiojo miesto į kitą per daug keleivių išlipdavo pakelės kaimeliuose, vienos „chapos“ vairuotojai „parduodavo“ savo keleivius kitos „chapos“ vairuotojams, kad viena jų važiuotų toliau visiškai užsipildžiusi, o kita liktų laukti naujų keleivių.
Tokiomis akimirkomis neretai prisimindavau Lietuvos keliuose matytas automobilių spūstis – dažname automobilyje tuo metu sėdėdavo tik po vieną žmogų. Taip pat vaikštinėdama prisimindavau užterštą didmiesčio orą; paprastai oro taršą nustoji jausti jau po poros dienų buvimo mieste. O naktimis, šviečiant spalvingoms miesto šviesoms, kartais užmiršti, jog tolėliau - ryškiomis žvaigždėmis nusėtas dangaus skliautas..
Tuomet nejučia kildavo mintis, kad galbūt chirurginė nejautra, įjungiama lyg mygtuko spustelėjimu, – per didelė visuomenės mokama kaina už greitį ir organizuotumą. Įdomu, ar Lietuvoje tai pasikeistų, jei nesuskaičiuojami išmetamų plastikinių pakuočių kiekiai, įsigyti perkant produktus parduotuvėse, nebūtų valstybės rūpesčiu išvežami į „nematomus“ sąvartynus, o kauptųsi po langais?
Paskutinį vakarą, prieš išvykstant iš Lamego, atėjau į mokytojų kambarį, išsitraukiau fotoaparatą ir pirmą kartą viską vogčia nufotografavau. Pasijutau nejaukiai. Gal derėjo tai palikti gyvai, kintančiai atminčiai – tokiai, kokia bent jau kol kas ir priklauso šiam kraštui? O galbūt visgi pabandyti paskolinti savo žvilgsnį tiems, kurie čia nebuvo?
****
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
