„Dažnai man tenka atsiversti lankstinuką, kurį išleidome pradėję projektą „Augink atsakingai“, ir pasiskaityti, kas ten rašoma“, – juokiasi Rasa. Veikli moteris nesibaimina prisipažinti, kad motinystė jai yra didžiausias gyvenimo iššūkis.
- Išeitų, kad pirmiausia reikia auklėti tėvus, o tik po to – vaikus?
Kai „Gelbėkit vaikus“ ėmėsi iniciatyvos kovoti su patyčiomis mokyklose, pamatėme, kad priežasčių reikia ieškoti šeimoje, nors paprastai dėl to kaltinama mokykla, gatvė, visuomenė ir kas tik nori. Todėl 2008-aisiais, man atėjus dirbti į šią organizaciją, ir startavo pozityvios tėvystės projektas „Augink atsakingai“. Jį įgyvendiname kartu su partnere ir rėmėja bendrove „Omnitel“. Juk šeimoje matomą gyvenimo modelį vaikas perkelia ir už jos ribų. Paradoksas: mūsų organizacijos veikla nukreipta į pagalbą vaikams, bet norėdami tai padaryti pirmiausia turime padėti tėvams.
Pasirinkome ne moralizavimo ir kritikos, nors kritikuoti labai lengva, o gerokai sunkesnį švietimo, mokymų kelią. Per savo padalinius rajonuose pasitelkę į pagalbą psichologus ėmėme organizuoti seminarus mokyklų socialiniams pedagogams. Apmokėme jų per 600. Taip pat mokėme ir mūsų 30 dienos centrų darbuotojų. Jie kasdieniame savo darbe susiduria su tėvais, tad yra kaip tik tie žmonės, kurie gali skleisti ir perteikti įgytas žinias bei patirtį. Mūsų mokymai, seminarai skirti tėvams, jie moko pozityviai auklėti vaikus.
- Ar pastebite teigiamų poslinkių?
Deja, viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtume ir kaip aš tikėjausi. Juk, atrodo, ką čia reiškia: tėvams telieka išmokti mintinai 10 priemonių, išvardytų mūsų parengtame lankstinuke, ir jų laikytis. Kai pradėdami projektą atlikome tyrimą, sužinojome šokiruojančią statistiką: net 48 proc. Lietuvos vaikų šeimose patiria smurtą.
Kol kas dar bijočiau tyrimą kartoti, nes skaičiai tikriausiai būtų panašūs, o siekėme juos per trejus metus sumažinti perpus. Bet pasikeitimų į gerąją pusę tikrai yra. Štai neseniai Marijampolėje vienas tėvas susitikime atsistojo ir pasakė, kad tėvų mokymą būtina tęsti. Vadinasi, atsiranda supratimas, jog reikia keisti požiūrį į vaikų auklėjimą, tėvai pripažįsta, kad trūksta žinių.
Šiuo metu iniciatyva „Augink atsakingai“ išsiskaidė į atskirus projektus – „Šeimų universitetas“, JAV psichologo dr. T. Gordono ugdymo modelio, skatinančio mokyklos bendruomenės bendradarbiavimo formų plėtrą, diegimas bei įgyvendinimas Lietuvos švietimo ir ugdymo institucijose, Vaikų dienos centruose. Juos lanko per 750 vaikų, kuriems padedame paruošti pamokas, mokome higienos, socialinių įgūdžių, bendravimo, kaip praleisti laisvalaikį, kartu dirbame ir su šių vaikų šeimomis.
- Tai kaip vis dėlto tapti gerais tėvais?
Tam tikrai neužtenka kelių savaičių kursų. Pripažįstu, kad motinystė man yra didžiausias iššūkis gyvenime. Taip sutapo, kad kai ėmiausi šios veiklos, mano jaunėliui Antanui buvo tik metai, tad viską turėjau galimybę išbandyti praktiškai, gyvu pavyzdžiu. Svarbiausias atradimas – nereikia stengtis būti idealiu, „super“ tėvu ar mama, kuriam viskas puikiai sekasi tiek darbe, tiek namuose. Būk žmogiškas, geras ir to pakaks. Bet pasakiau ir galvoju: o geras – tai koks?
Visos dirbančios mamos vakare parėjusios namo su pirkinių krepšiais būna truputį išprotėjusios, pusiau dar darbe, vakarienę daryti reikia, tvarkytis taip pat, o dar vaikai kariasi ant galvos. Jauti, kad tuoj pratrūksi. Bet čia reikia pasakyti sau stop. Ir bent tam tikrą laiką per dieną pabūti normalia, besišypsančia mama. Man irgi tai ne visuomet lengva. Bet stengiuosi, juk kaip kitaip galėčiau gelbėti svetimus vaikus, jei nesugebėčiau būti gera mama saviems?
- Turbūt turėtume pradėti nuo mažų dalykų?
Taip. Aš, pavyzdžiui, nusprendžiau bent keletą valandų per dieną bendraudama su Antanu šypsotis, užuot puolusi pamokslauti, kad jis ir tą ne taip daro, ir to nemoka, ir ano. Juk ir mes negimėme viską mokėdami. Kitas mano patyrimas – mokyti geriausia savo pavyzdžiu. Kaip kitaip įtikinsi, kad reikia valytis dantis ar sveikintis.
Dar vienas pažadas, kurį net užsirašiau ant popieriaus lapo ir pasikabinau prie veidrodžio, kad neužmirščiau: kasdien su sūnumi bendrauti pusę valandos (tiek niekada neišeina, gal tik 10–15 min.). Būtent pasikalbėti, o ne ką nors liepti ar apšaukti. Ir matau, kaip jis klausosi, kaip jam tai svarbu. Kaip, beje, ir Lukui, na ir kas, kad studentas, jis man tebėra vaikas, o aš jam – mama ir taip bus visada. Kiekvieną dieną „Skaipu“ su juo šnekamės.
Nesakau, kad nekyla problemų. Bet įsitikinau – specialistų patarimai, surašyti mūsų išleistuose lankstinukuose, veiksmingi. Neseniai Antanas pradėjo kartoti negražius žodžius. Pasiėmiau atviruką, kuriame mokoma, ko griebtis tokiu atveju, ir išbandžiau. Pasirodo, veikia, tik reikia kantrybės, nes teko pakartoti kokius 10 kartų. Kol išmoksti, įpranti, užtrunka. Pavyzdžiui, kas rytą palikdama sūnų darželyje jį apkabinu ir pabučiuoju. Iš pradžių tekdavo sau tai priminti, o dabar jau tapo įpročiu.
Suprantu, kaip sunku tėvams kitaip auklėti savo vaikus, jei jie patys užaugo mušami, bet įmanoma. Prisipažinsiu, kartą esu pliaukštelėjusi savo vyresniajam, o kiek kartų rėkiau ant mažojo... Dar vienas svarbus dalykas, kuris gali padaryti net daugiau žalos nei fizinės bausmės – nenustatyti vaikui elgesio ribų, taisyklių. Juk kaip sunku gyventi, kai jų nėra.
- Kaip atsitiko, kad mes nebeatskiriame, kas gyvenime svarbiausia?
Mamos paprastai vadovaujasi instinktu ir aš ne išimtis. Juk, atrodo, svarbiausia, kad vaikas būtų pamaitintas ir šiltai aprengtas. Ir tada jau mums ramu. O šypsena, apkabinimas, bendravimas? Kartais pagaunu save: a, tegu jis dar 15 minučių pasėdi prie kompiuterio, tuo metu indus ramiai suplausiu. Arba tegu dabar pasižiūri filmuką, aš langus nuvalysiu. Manau, tokios situacijos daugeliui pažįstamos.
Kaip ir tai, jog tėvai dirba tiek daug, kad galėtų nupirkti visko, ko reikia. O kiek mums reikia? Iš ko pragyventi, būsto, automobilio, maisto, drabužių ar kažko daugiau? O kaip apsaugoti vaiką nuo interneto ir kitų jo tykančių pavojų. Juk šalia nestovėsi visą laiką. Tėvų pareiga išmokyti elgtis saugiai.
- Tarsi to dar būtų maža, krizė atnešė naujų išbandymų?
Aš įžvelgiu ir teigiamų dalykų. Staiga daugelio iš mūsų susikurtas stabilumas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Mūsų organizacija pajuto, kad padaugėjo savanorių. Netekę darbo žmonės ėmė ieškoti kitos veiklos, artimos sielai. Tai padėjo suvokti, kad materialūs dalykai mūsų neišgelbės, kad jie ne svarbiausi, vieną dieną yra, o kitą gali netekti. Taip, tėvai turi pasirūpinti, kad vaikai turėtų, kur gyventi, ką valgyti ir apsirengti, bet kartu jie privalo paaiškinti, kad šie dalykai neužtikrina laimės. Skirtingai nei bendravimas su žmonėmis, buvimas kartu, dalijimasis gerumu.
Kai viduje esi stabilus, nesvarbu, kas nutiktų gyvenime, tu neliksi be nieko. Mes (turiu galvoje savo kartos tėvus, dabartinius keturiasdešimtmečius) patys save įvarėme į kampą. Mus dar veikia sovietinių laikų patyrimas, kai visko trūko. O juk turtas yra tai, ko iš mūsų niekas negali atimti. Tai širdis ir protas. Ko tėvai į juos įdės, tą gyvenimo pradžiai vaikai ir turės.
- Kaip manote, kam sunkiau įveikti vaikų auklėjimo iššūkius, mamoms ar tėvams?
Sunkių akimirkų pasitaiko visiems. Kai jaučiu, kad nebesusidoroju, kai nervai nelaiko, kai aprėkiu vaiką, būna, paverkiu, pasišneku su kuo nors ar kokią protingą knygą paskaitau, psichologų, pavyzdžiui.
Vyrui, ko gero, sunkiau: jis tai neskaitęs tų knygų. Dirba verslo konsultacijų srityje, grįžta dar vėliau nei aš, dar labiau pavargęs, dažnai, kai Antanui jau reikia eiti miegoti. Tada man sukyla antroji banga: aha, neskyrė dėmesio, va, nepabučiavo. Kodėl viena turiu rūpintis, kaip sūnų į darželį nuvežti ir pasiimti, kad pas gydytoją nuvesčiau, kad vakarienę išvirčiau.
Kartais pagalvoju, o kaipgi aš? Juk irgi dar gyventi noriu. Bet pastebėjau, kad viską galima suderinti, tik gražiuoju, nekeliant balso. Pasišnekėjau su vyru ramiai, paprašiau, kad keletą kartų per savaitę nuvežtų Antaną į darželį. Ir jis sutiko, įsivaizduojat? Jau kuriu planus, kaip šį laiką sau panaudosiu. Labai svarbu, kad vyrai pabūtų su vaikais vieni, turėtų kokį nors tik jų užsiėmimą, ritualą.
- Prasitarėte, kad dažną vakarą, užmigdžiusi sūnų, dar prasėdite prie rašomojo stalo iki vėlumos. Tai, ką darote, Jums teikia pasitenkinimą?
Mano darbas – mano gyvenimo būdas, jis trunka, galima sakyti, visą parą. Mūsų organizacijos darbuotojos visos sėdi vienoje patalpoje. Susikaupti kam nors rimtesniam nei laiškų rašymas darbe būna sudėtinga. Lieka vakarai ir naktys. Bet iki šių pareigų beveik 10 metų dirbau organizacijos savanore. Todėl žinau, kur atėjau ir ko. Vienintelis mano nusivylimas, kad ne viskas taip greitai keičiasi, kaip norėtųsi. Bet metams bėgant išmokstu kantrybės, judėti link tikslo mažais žingsneliais.
- Atėjote pakeisti pasaulio?
Savanorystė mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. Kažkada, ką tik baigusi medicinos mokyklą, dirbau ligoninėje, vaikų skyriuje. Jame buvo gydoma nemažai mažylių, sergančių kvėpavimo takų ligomis, iš globos įstaigų. Mane pritrenkė du dalykai. Jie peršalę dėl paprasčiausios nepriežiūros (niekas nosies nenušnypščia) iškart suserga plaučių uždegimu ar bronchitu.
Kolegės man neleido jų imti ant rankų, sakydamos, jog negalima įpratinti, ką jie paskui darys grįžę ten, kur jų ant rankų neima. Tada užsidegiau noru pakeisti šią sistemą. Supratau, kad dirbdama slaugytoja to nepadarysiu. Vėliau baigiau pedagoginį universitetą, anglų kalbą, dirbau verslo srityje, bet galiausiai atėjau ten, kur galiu daugiau nuveikti vaikų labui.
- Jums trūksta savanorių pagalbos?
Taip, jie mūsų organizacijos pagrindas, ypač regionuose. Ir šiandien Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone, esančiam dienos centrui reikia žmogaus, kuris gerai mokėtų matematiką ir padėtų vaikams paruošti namų darbus. Marijampolės dienos centre taip pat nėra kam padėti vaikams pamokas daryti. Gal į pensiją išėjusi pedagogė atsilieptų? Mums ir jaunimo pagalbos prireikia, ypač kai organizuojame renginius, paramos koncertus.
Žmonės kartais sako: kuo mes galime pagelbėti, pinigų neturime. Ne tik pinigų mums reikia. Grupė savanorių su šeimomis, vaikais jau ne vienus metus savaitgaliais važiuojame į Paparčių vaikų globos namus. Viena moteris, ne kirpėja, bet sugebanti tai daryti, jų gyventojams plaukus apkerpa. Kitas vyras moko fotografijos meno. Likusieji tiesiog žaidžia krepšinį, renka žemuoges, picas kepa ar kalbasi. Patikėkite, tiems vaikams bendravimas, buvimas kartu yra vertybė.
Lietuviai tikrai linkę padėti, ne vien finansiškai, bet ir patarimais, savo darbu, patirtimi, jiems tik reikia parodyti takelį. Gerų žmonių esu sutikusi daugybę. Štai ir puikiomis patalpomis naujame biurų pastate miesto centre, kur glaudžiamės dabar, kai mus išmetė iš suteiktųjų savivaldybės pagal panaudos sutartį, nemokamai naudotis mums leidžia vienas verslininkas.
- Nesulaukiate iš sūnų priekaištų, kad rūpinatės svetimais vaikais?
Lukas, kai tik įsitraukiau į šią veiklą, jam tada buvo kokie 14 metų, yra pasakęs: ko tu čia ir vėl su tais vaikais. Nelabai ką aš jam aiškinau, o po kelerių metų jis pats tapo aktyviausiu organizacijos savanoriu. Dabar Danijoje studijuoja tarptautinį verslą, bet grįžęs atostogų yra nepamainomas, būna ir vežikas, ir krovikas, vyriškos pagalbos labai reikia.
Ir jis man sako: mama, čia verda tikrasis gyvenimas. Antanas nuo mažens mato, ką aš veikiu, tad tai priima visiškai natūraliai. Nuo dvejų metų kartu važiuoja į vaikų globos namus. Iš pradžių patyrė šoką, nes mama kitus vaikus ant rankų ėmė, bet dabar viskas gerai.
10 paprastų būdų auginti vaikus
1. Meilė yra pagrindinis ir didžiausias jūsų vaiko poreikis.
2. Girkite ir skatinkite vaiką.
3. Gerbkite vaiko iniciatyvą, interesus, nuomonę.
4. Pripažinkite ir gerbkite vaiko asmenybę, individualybę.
5. Mokykitės kalbėtis su vaiku ir raskite tam laiko.
6. Laikykitės drausmės ir jūsų šeimos taisyklių.
7. Dažniau būkite kartu.
8. Įvertinkite klausimo „kodėl“ reikšmę.
9. Atsisakykite smurto.
10. Nepamirškite rūpintis savimi.
Gal prisijungsite?
Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone, esančiam dienos centrui reikia žmogaus, kuris gerai mokėtų matematiką ir padėtų vaikams paruošti namų darbus.
Marijampolės dienos centre reikia žmogaus, galinčio padėti vaikams paruošti pamokas.
