Tai pasireiškia labai įvairiai: kai ko nors klausiu – man neatsako, kai ateinu į kabinetą, smagiai kalbėję kolegos staiga nutyla. Nežinau, kaip tai vertinti?
Mūsų pareigos vienodos, niekam nieko nenurodinėju, stengiuosi neišsišokti, nedemonstruoti savo nuostatų, dažniausiai tyliu, net jei vyksta diskusijos politikos ar vaikų auklėjimo temomis. Jei elgčiausi kitaip, pavyzdžiui, išsakyčiau savo nuomonę, būčiau pašiepiama, tapčiau pajuokos objektu, nesvarbu, kaip ir ką būčiau pasakiusi.
Nesuprantu, kodėl tapau balta varna? Ilgus metus dirbau tarp žmonių ir su žmonėmis. Nieko panašaus nesu patyrusi. Praėjo keletas mėnesių. Tai, ką darau bendrovėje, atitinka mano kvalifikaciją, darbdavys patenkintas, tačiau į darbą kiekvieną dieną einu prisiversdama, nes jaučiu didelį dvasinį diskomfortą. Galvoje sukasi mintys ieškotis darbo kitur, tačiau juk šiais laikais tai padaryti labai nelengva. Patarkite, ką daryti.
Pataria Psichoterapijos centro psichoterapeutė Bernadeta Agnė Kirvaitienė
Atrodo, kad jums tekęs uždavinys yra ne iš lengvųjų. Bendradarbių kolektyvas yra žmonių grupė, o grupės gyvenimas turi savo dėsnius. Kartais grupėje vykstantys procesai yra kur kas sudėtingesni nei atskiro žmogaus ar pavienių jos narių.
Natūralu, kad atėjus į naują kolektyvą ir bandant įsilieti į jau susibendravusių žmonių grupę kyla nerimas, įtampa, atsiranda nepasitikėjimas savimi ir didžiulis nesaugumo jausmas. Tai tas pat kaip vaikui ateiti į naują darželio grupę, į naują klasę ar keisti mokyklą. Jūs rašote, kad anksčiau tokių problemų neiškildavo, tačiau juk anksčiau niekuomet ir nebuvote susidūrusi būtent su šita grupe. Paprastai vienokie ar kitokie sunkumai įsiliejant į naują kolektyvą yra neišvengiami.
Pasakyčiau ir dar daugiau, jei žmogus labai lengvai ir džiaugsmingai įsiliejo į bendradarbių kolektyvą, manyčiau, kad jis geriausiu atveju yra tik šio kelio pradžioje ir pagrindinis darbas, kurį neišvengiamai teks nudirbti, laukia ateityje.
Pagrindinis uždavinys, kurį turėtumėte išspręsti (pirmiausia savo galvoje, o vėliau jau ir praktiškai su bendradarbiais) yra toks: kurgi yra tikroji jūsų vieta kolektyve ir kas galėtų jums padėti ją surasti? Ką jūs pati galėtumėte duoti grupei ir ką trokštate pasiimti ar ko galėtumėte pasimokyti iš jus supančių žmonių? Šiame etape tie klausimai yra patys svarbiausi. Jų neišsprendusi negalėsite atgauti dvasinės ramybės. O kad nekiltų pagunda save nuvertinti ir pabėgti nuo problemos (rašote, kad mąstote ir apie darbo keitimą), svarbu žinoti, jog konflikto sprendimas iš tiesų priklauso ne tik nuo jūsų, bet ir nuo visos grupės.
Grupėje gana nesunkiai galima atpažinti jos veikėjus: grupės lyderį ir neformalųjį (emocinį) lyderį, provokatorių, gelbėtoją, „pasyviai agresyvų (-ią)“ (nuolat besiskundžiantis ir visuomet atmetantis pagalbą), teisuolį moralistą, grupės „žvaigždę“, grupės isteriką (-ę), atsakingą už techninę pagalbą ir proviziją (maitintojas (-a)), asmeninių reikalų „sekretorę“, grupės kritiką, grupės romantiką, demokratijos ir laisvės gynėją, „agresyvų vyrą“, „tiesiog gražią moterį“, „nekaltąjį“, „atpirkimo ožį“, grupės vaiką (naivuolis (-ė)), „viskuo abejojantį“ ir dar daug kitų.
Šiuo atveju „balta varna“ galbūt atspindi tik tai, kad jaučiatės iš esmės kitokia nei jūsų bendradarbiai. Jūs rašote apie tai, kad bendradarbiai yra linkę nuo jūsų atsiriboti ir jus ignoruoti. Tačiau man susidarė įspūdis, kad nors ir prabuvote ten kelis mėnesius, iš tiesų nepažįstate šių žmonių ir nesusidarėte nuoseklaus įspūdžio apie juos. O tai padaryti būtina.
Norisi užduoti jums namų darbų: kodėl į jus grupė reaguoja taip? Dėl kokių priežasčių, jūsų manymu, jie iki šiol dar jūsų nepažino kaip „savo“ ar „pažįstamo“ bendradarbio? Gal tam koją pakišo jūsų vengimas atsiskleisti, atsiverti ir pasidalyti kažkuo asmenišku iš savo gyvenimo: kas jūs esate, koks jūsų charakteris, kokie vargai ir rūpesčiai, ką jūs mėgstate veikti ir kaip mėgstate tingėti, ko siekiate gyvenime ir t. t.
Norėdama bent kiek pagerinti savijautą darbe to vis tiek neišvengsite. Būtent atvirumas ir nuoširdumas yra svarbu. Patarčiau skirti daugiau laiko susipažinti. Be abejo, tam labai padeda ir laikas, skiriamas profesiniam tobulinimui drauge: įvairūs kursai, seminarai, išvykos, kurių metu galėtumėte geriau pažinti šiuos žmones neformalioje aplinkoje. Tai būtų idealu, todėl tokių progų linkiu nepraleisti ir jas visokeriopai išnaudoti. Tačiau ir savo pastangomis galite tikrai nemažai pasiekti.
Pradėkite nuo smulkmenų: kažkam pasiūlykite arbatos, kažką tiesiog išklausykite, kažkam pabandykite padėti išspręsti kokią nors su darbu nesusijusią problemą. Pažinimas visuomet yra susietas su emociniu išgyvenimu, kuris pasako, koks yra objektas, apie kurį ateina informacija, ir kaip su juo reikėtų elgtis.
