- Kokias dvasines dovanas turėtume įteikti vieni kitiems, kad šv. Velykos nebūtų vien tik pasisėdėjimas prie šventinio stalo?
Šv. Velykoms ruošiamasi nuo gavėnios pradžios, 40 dienų. Ką galima padaryti per šį laikotarpį? Manau, labai daug. Kai nutirpo sniegas, matome, kiek daug liko šiukšlių po žiemos, ir dabar per talkas jas renkame. Lygiai taip pat turime išsikuopti savo vidines šiukšles. Gavėnios laikas ir skirtas tam, kad atsigręžtume į save ir į tarpusavio santykius su kitais žmonėmis. Taip pat susimąstytume apie tas vertybes, kurios svarbiausios ir amžinos – meilė, gailestingumas, geri darbai, mokėjimas padovanoti kažką kitiems.
Savaitė nuo šv. Velykų iki Atvelykio yra dieviškojo gailestingumo laikas. Šiemet Atvelykio šventė sutampa su Motinos diena. Tai labai gražios sąsajos, nes kas, jei ne mama, yra pilna gailestingumo, meilės ir gyvybės pakylėjimo bei pasiaukojimo.
Žmonės turėtų apsikeisti tokiomis dvasinėmis dovanomis. Palinkėkime vieni kitiems ramybės ir džiaugsmo. Ramybės širdyje ir su artimaisiais. Turbūt to siekia kiekvienas, nes dabar mums šito labiausiai trūksta.
Dievas mums tai duoda, bet ar mokame priimti, žvelgti į kitą žmogų su pasitikėjimu? Šios savybės reikėtų siekti ir dalintis ja su kitais. Gailestingumas neatsiejamas nuo atleidimo.
Atleisti reiškia ne nuolaidžiauti blogiui, neteisybei ar skriaudai, bet leisti, kad mūsų širdyje viešpatautų nugalinti, atleidžianti ir dovanojanti meilė. Ši patirtis padeda žengti pirmą žingsnį kito žmogaus link. Tai ilgas ir sunkus kelias, bet mes jį galime nueiti. Tai viltis, kuri gali įsižiebti žmogaus širdyje šv. Velykų rytą.
Ši šventė Lietuvoje sutampa su gamtos prabudimu, kviečia atsibusti, kad žmogaus sąžinė ir širdis prisipildytų džiaugsmo, eitų į priekį. Manau, šie dalykai absoliučiai būtini ir svarbūs kiekvienam. Jie turi įgauti konkrečias formas: minčių, žodžių, veiksmų. Žodžio jėga tokia pat kaip ir poelgio. Žodžiu galime kitą žmogų ir padrąsinti, bet ir sužlugdyti, ir pagydyti, bet ir sužeisti. Mums trūksta gražios žodinės kultūros. Jos nebus, jei neturėsime dvasinio vidaus.
Privalome puoselėti ir auginti dvasios ekologiją. Tai neatsiranda tuščioje vietoje, turime matyti pavyzdžius, galinčius tapti kelrodžiais. Tai šventieji, kurie gyveno kupini dieviškojo gailestingumo. Jie buvo nepaprastai džiugūs, viltingi, kupini gailestingumo, veiklūs. Prisiminkime motiną Teresę. Ir mes galime tapti visaverčiais žmonėmis – drąsiais, šviečiančiais, suprantančiais, atjaučiančiais.
- Per šventes labiau pažeidžiami tampa vieniši žmonės. Kur jiems ieškoti dvasinės atramos, kad nepasiduotų liūdnoms mintims?
Dabartinė visuomenė yra gana individualistinė. Krikščionys visą laiką buvo bendruomeniški, bet tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kiek mokame priimti kitą žmogų. Kaime kaimynystė ar bičiulystė yra artimesnė ir akivaizdesnė, o mieste dažnai nepažįstame savo kaimynų. Nemanau, kad kas nors pasikeistų ir per šventes. Bendruomenė turėtų atsigręžti vieni į kitus, bet tai neturi būti dirbtina, „nuleista“ iš viršaus.
To nepadarys jokios socialinės institucijos, iniciatyva turi kilti iš pačių žmonių. Mes sukurti gyventi bendrystėje. Žmogus negali būti vienas, nuolat esame veikiami kitų, kaip ir patys darome įtaką aplinkai. Nusiėmus priešiškumo kaukes, meilės ir gailestingumo darbai turi rasti atgarsį kiekvieno žmogaus širdyje. Žinau gražių pavyzdžių, kai daugiabučio namo ar gatvelės kaimynai ne tik sveikinasi, bet ir domisi, rūpinasi vieni kitais. Tačiau tai neįvyks savaime, to reikia siekti.
- Turbūt nėra nė vienos šeimos ar giminės, kurios nebūtų palietusi emigracija. Kaip neprarasti ryšio su artimaisiais, kai skiria tūkstančiai kilometrų?
Šiuolaikinės technologijos leidžia susisiekti, palaikyti artimą ryšį. Viskas priklauso nuo žmonių noro bendrauti, nuo jų dėmesio vieni kitiems ir vidinės kultūros. Jeigu ryšys buvo stiprus, jis išliks. Žinoma, bendravimą reikia puoselėti. Gimtinės ir artimųjų ilgesys yra natūralus dalykas. Ryšį galima palaikyti ne tik laišku internetu ar žinute telefonu, bet ir malda.
Tie, kurie išvyko dirbti į kitas šalis, tai padarė ne iš gero gyvenimo. Svarbu, kad sotesnio kąsnio ieškojimas neapakintų jų. Daugelyje kraštų, kur išvyko mūsų tautiečiai, buriamasi į bendruomenes ar parapijas. Gali būti, kad kai kurie jaučia nuoskaudą ir nenori bendrauti, bet tokios bendruomenės yra tautiečių išlikimo garantas, nes pavieniui išnyktų svetimoje, labai pragmatiškoje ir individualistinėje kultūroje, prarastų savo identitetą.
- Kai šventės baigiasi, prasideda kasdienybė. Kokius didžiausius skaudulius ji atveria?
Vieniems tai – nedarbas, kitiems – nepritekliai, nesantaika šeimoje, bendravimo problemos, įvairios priklausomybės, ligos ar netektys. Skaudulių gali būti labai skirtingų. Svarbiausia, kaip žmogus žiūri į save ir aplinkinius, kur jis randa stiprybės. Jeigu turi dvasinius pamatus, aiškias gyvenimo gaires, gali rasti išeitį. Iš to ir susideda mūsų gyvenimas, kad kiekvienoje situacijoje ieškotume sprendimų, nes problemų visą laiką kils.
Niekada žmonės nebus vienodai sotūs, laimingi, sveiki, po lygiai neuždirbs pinigų. Tačiau Kristus parodė, kad meilė stipresnė už neapykantą, gėris galingesnis nei blogis. Dievas gali užkalbinti žmogų labai netikėtoje situacijoje. Kartais per džiaugsmus, kartais per nelaimes ar netektis. Tik reikia tuo tikėti ir tuo gyventi, ne tik laukti iš kito, bet ir stengtis pačiam.
- Kas turėtų atsitikti žmogaus gyvenime, kad jis atsigręžtų į dvasinius dalykus? Dažniausiai tai būna skaudus sukrėtimas, sunki liga. Ar gali būti kitaip?
Taip, gali. Pavyzdžiui, įsimylėjimas, kai gyvenime sutinkame gerą ir gražų žmogų. Arba kito žmogaus parodytas gerumas visiškai be priežasties, kai dovana nukrenta tarsi iš dangaus. Tai gali būti ir jaunatviškas ieškojimas. Dvasinį sukrėtimą galime patirti mokykloje, šeimoje, ligoninėje, senatvėje ir jaunystėje. Dievas visą laiką sukrečia savo nuostaba. Tai paslaptis ir malonė, kuri suteikiama žmogui. Dievas visą laiką žengia pirmą žingsnį, tik mums reikia tai pamatyti ir suvokti.
- Paminėjote senatvę. Kuo turi būti gražus šis žmogaus gyvenimo tarpsnis, kad kuo dažniau matytume skaidrų, nors ir raukšlėmis išvagotą veidą?
Visas žmogaus gyvenimas turi būti kokybiškas. Jaunystėje turime sukaupti ne tik materialius, fizinius resursus, bet ir dvasinius, kuriais naudojamės senatvėje. Iš vyresnio amžiaus žmonių laukiame išminties, patirties nuglūdinto vertybinio požiūrio. Visą laiką mintimis galime daryti įtaką tiek sau, tiek aplinkai, tą patį dalyką vertinti skirtingai, žvelgti kitomis akimis.
Tikintis žmogus turėtų matyti tik gerąsias gyvenimo puses. Lietuvoje mes pernelyg įpratę skųstis, kad kažkas kažko neduoda. Bet žmogui ne tiek daug reikia, tik mokėkime kasdien pasidžiaugti tuo, kas gražu, padėkokime už tai. Tereikia pozityvaus žvilgsnio į tai, kas vyksta aplink.
Linkėčiau, kad mokėtume vienas į kitą atsigręžti. Šias savybes turime puoselėti visą gyvenimą, ne tik atėjus senatvei. Esu sutikęs nepaprastai gražių, kilnių žmonių, kurie septintą, aštuntą ar devintą dešimtmetį domėjosi gyvenimu, mokėjo tuo dalintis su kitais ir galėjo kurti.
