Turėjau tokią kambariokę, kuri kas vakarą klausydavosi pažinčių skelbimų per radiją ir rašinėdavo SMS žinutes. Bet buvo tiek nedrąsi, kad jeigu kas jai atskambindavo, tai įkišdavo man telefoną į rankas ir kalbėk. O tada tikrai reikėdavo talento, nes iš kur man žinot, apie ką jie susirašinėjo ir ką man sakyti. Negana to, jei kambariokė išgirsdavo, kad vaikinas siūlo susitikti, tai tik pamėgink pasakyt ne - visą vakarą ir dar penkias dienas į priekį ramybės neturėsi. O jei jau pasakau, kad susitiksim, tai negana, kad ne už save kalbėdavau, tai dar ir į pasimatymą būdavau nutempta, kad ten bendraučiau už ją. Taip tęsėsi tol, kol man trūko kantrybė.
Vienas iš tokių vaikinų, su kuriais turėjo susitikti kambariokė, bet aš turėjau kaip kokia žvakė tarp jų stovėti, buvo Tomas. Na, susitikom, pakalbėjom ir išsiskyrėm. Labai įstrigo jo šypsena ir balti kaip sniegas dantys. Mums pasirodė kultūringas, paprastas ir nuoširdus vaikinas. Po kelių dienų tas mūsų gražuoliukas pasiūlė man susitikti. Na gerai, išsiruošiau į pasimatymą. Mums susitikus, jis mane tiesiog pribloškė. Net pasisveikint nespėjus jis man sako: „Jei mes draugausim, tai turėsim ir mylėtis“... Atrodė rimtas, bet iš tikro merginos ieškojo tik dėl vieno. Savaime suprantama, draugystė baigėsi net neprasidėjusi.
Kitą kartą internetiniam pažinčių portale parašė Andrius. Susirašinėjom susirašinėjom ir nusprendėm susitikti. Ir tada jis lyg netyčia prasitarė, kad jis išsiskyręs. Nu ką, negi dabar žmogų smerksi, kad jis buvo vedęs. Susitikom keletą kartų. Visi pasimatymai buvo vienodi: pokalbiai apie kažką, pasisėdėjimas kavinėje, filmo žiūrėjimas ir išsiskirstymas namo. Žinoma, už kavines ir filmus reikėdavo susimokėti, o namo grįžti troleibusu. Nors vaikinas iš internetinio pažinčių portalo buvo su mašina, tačiau geriau pusę valandos stovės stotelėje su manimi ir tirtės iš šalčio, bet parvežti nepasiūlys. O po ketvirto pasimatymo net paaiškėjo, kad visai jis nėra išsiskyręs. Tokiam nors su rankinuku užvožk.
Kitame socialiniame tinklapyje vienas veikėjas, pavadinkime ji Edgaru, metus laiko siūlė susitikti, kol galų gale įtikino. Tiesiog šeštas pojūtis sakė, kad nieko čia gero nebus su juo. Į sutartą vietą truputį vėlavau. Atvažiavusi apsižvalgiau, kur gi tas jaunikaitis, kuris taip primygtinai nori mane ledais pavaišinti. Ir štai aš jį pamatau atžingsniuojant septinmyliais žingsniais link manęs. Toks vaizdas, kad jei nebūčiau pasitraukusi į šoną, tai taip ir būtų užlipęs.
Truputį nejaukiai pasijutau, net bandžiau įrodyt, kad ledų nevalgau ir sukau planą chuliganą, kaip kuo greičiau dingti. Tačiau ledų išvengti nepavyko, kavinėje prisėdus prie stalelio išsitraukė piniginę, pasiskaičiavo ar užteks ledams, tada pradėjom rinktis, kokius valgysim.
Jau buvau nusprendusi pati susimokėti už juos ir dingti, bet mano partneris Edgaras ir vėl mano sumanymams užkirto kelią. Po ledų pasiūlė pasivaikščioti. Apsikabino, lyg brangiausią turtą, lyg būčiau jo ir tik jo. O kai pasitraukiau, tai net nustebo, kas blogai. O pasitikėjimo šypsena nedingo visą laiką. Mintyse sau pasižadėjau daugiau NIEKADA neiti į pasimatymą, jei kyla nors mažiausias nepasitikėjimas, įtarimas ir pan. Galų gale, man pavyko įtikinti, kad man reikia mokytis ir kad jau turiu važiuoti namo (man tikrai reikėjo ruoštis egzaminams). Po to dar ilgai jis negalėjo suprasti, kuo man neįtiko, nes pagal jį, tai mes idealiai vienas kitam tikome, daug bendro turime.
Na ir pabaigai papasakosiu apie linksmiausią pasimatymą: su vaikinu susitarėme susitikti „Akropolyje“. Jis jau manęs laukė, aš priėjusi pasisveikinau, jis paklausė, ar esu ta ir ta ir jau norėjo įteikti gėlę, o aš juokais pasakiau, kad tai ne aš. Tiesiog nemaniau, kad patikės, o jis patikėjo. Tada nerimastingai ėmė žvalgytis. Pasiteiravau, ar jam netrukdau, pasakė kad ne, kad laukia kitos merginos, bet kol ji ateis aš galiu pabūti. Taip besišnekučiuojant ėmė prašyti numerio. Pasakiau, kad geriau savo duotų, tai pasakė, matė, kad neužsirašau, tai labai išgyveno, jog pamiršiu ir jam neparašysiu. Kai galų gale pasakiau, jog jis manęs čia ir laukia, tai iš pradžių nelabai patikėjo, paskui teisinosi, kad numerio prašė apsidraudimui, jei nepatiks ta mergina, su kuria susitiks, tai va kitą galės pakviesti į pasimatymą. Čia buvo pirmas ir paskutinis mūsų pasimatymas, tikriausiai todėl, kad jis pasijuto prigautas, o man nelabai patikimas pasirodė.
Tai tik maža dalis istorijų iš daugelio. Su laiku susidaro įspūdis, kad radijo ir internetinės pažintys niekada nebus rimtos ir nuoširdžios. Tačiau pasitaiko išimčių. Tik iki tų vienetinių išimčių labai ilgas kelias.