Galų gale pavargau nuo nuolatinio prisitaikymo ir atsiskyriau, išėjau į atskirą kambarį. Prasidėjo žiaurūs pykčiai – pažemintas vyriškas orumas. Niekaip nesupranta, kad noriu turėti atskirą erdvę. Nežinau kaip elgtis, bet taip gerai būt vienai. Jį myliu, bet su juo būti man labai sunku.
Kad būtų aiškiau – kaip žmogus jis doras, rūpestingas. Na, ir kalbant apie save, galiu tik pasakyti, kad vaikystės neturėjau. Daugybė problemų santykiuose su tėvu ir net motina. Ačiū, kad išklausėte, jei galit – atsakykite.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Tai, ką jūs išgyvenate, yra problema, tačiau jūsų pasidalinimas buvo labai viltingas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl jūsų sprendimo spręsti problemą, o ne kentėti ir dėl to kaltinti sutuoktinį. Kita – jūsų rūpestis ne tik savimi, bet ir juo, suvokiant, kad siekiant patogumo sau, vis tiek jį mylite ir greičiausiai norite, kad jis tai jaustų. Apie visą tai plačiau...
Vienas iš asmens konstruktyvumo veiksnių yra jo gebėjimas spręsti sunkumus, o ne tapti jų auka, žmogumi, kuris yra bejėgis prieš tam tikrus natūralius gyvenime vykstančius procesus, kurių nesinori priimti ir leisti jiems būti. Tai, jog esate su vyru skirtingi, iš esmės nėra blogai.
Žinoma, tai yra iššūkis, uždavinys, kurį reikia išspręsti. Juo labiau, kad su amžiumi žmonių ypatumai tampa vis labiau išreikšti, o noras taikstytis prie kito mažėja. Ir jūsų sprendimas sumažinti skirtingumų kuriamą įtampą, atradus sau atskirą erdvę, yra gana racionalus. Juo labiau, kad nesiekiate tokiu būdu kažkaip įskaudinti ar atkeršyti savo vyrui. O kas svarbiausia - jo pakeisti.
Ir matyt, iki visiško situacijos sprendimo trūksta tik pabandymo suprasti, ką gali jausti sutuoktinis tokio jūsų pasirinkimo akivaizdoje. Kai mes padarome kokius nors sprendimus ir imame elgtis kitaip, nei buvome įpratę, dažniausiai tikimės, kad kiti žmonės juos tiesiog priims. Gal nelaukiame to taip tiesmukai, tačiau susidūrę su prieštaravimu tarsi nustembame ir pamirštame, kad kiti neprivalo sutikti su mūsų sprendimais. Jie turi teisę bandyti mus grąžinti į buvusius rėmus. Jie yra tarsi patikrinimas to, kiek tvirtas yra mūsų pasirinkimas ir kiek esame pasiruošę jį įgyvendinti.
Dar vienas dalykas, ką greičiausiai jaučia jūsų sutuoktinis, tai nerimą ir klausimą, ką reiškia jūsų išsikėlimas? Jūs tai įvardinote kaip vyriško orumo pažeidimą, mano manymu, tai žmogiškas nesaugumas ir noras suprasti: ar vis dar esu svarbus ir mylimas? Net jei santykiai yra sudėtingi, sutuoktiniams yra svarbu kam nors priklausyti, patirti bendrystę ir pastovumą.
Taigi darant tokius sprendimus kaip išėjimas į kitą kambarį, savo erdvės turėjimas, labai svarbu kalbėtis su vyru apie tai, kam jums to reikia, kiek tvirtas yra jūsų pasirinkimas, kiek ir kaip įmanoma jį įtakoti. Dar svarbiau pasidalinti, kaip tai keičia jūsų santykius, ką tai duos ar atims iš judviejų buvimo kartu.
Kaip galite pajusti artumą, būdami skirtinguose kambariuose ir kiek kiekvienam jo norisi. Iš tikro fizinis atsiskyrimas nebūtinai reiškia nutolimą. Tačiau jei išties mylite savo vyrą ir neturite tikslo nutraukti jūsų santykių, yra svarbu abiem atrasti, kaip jūs bendrausite nuo šiol, kas jus jungs dabar. Tai suteiks aiškumo, koks bus judviejų bendravimas toliau.
Vyras neprivalo to priimti iš karto. Jo pyktis yra natūrali reakcija į pokyčius. Ir priėmusi sprendimą keisti, tampate atsakinga už jo įgyvendinimą nesitikint, kad tai padarys jūsų sutuoktinis.
Rekomenduojama literatūra:
Harriet Goldhor Lerner. Pykčio šokis. 2000 m.
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
