Apskritai viskas aplink mus ir mumyse keičiasi pastoviai ir nuosekliai. Negalėčiau teigti, kad tai, ką išvydome, yra vien tik žmogaus keitimosi, savivokos procesas. Mat išraiškinga šokėjų plastika akimirkomis atskleidžia žmogaus, kaip paukščio, roplio ar plėšrūno judesius. Tokia išraiška ir nusakomas aplinkos bendrumas ir vienalypiškumas. Aplinkos pokyčiai neišvengiamai atsiliepia kiekvienai šios visumos dalelei, kuri yra neatsiejama viena nuo kitos. Pasirinkta Tricky, Amono Tobino, Inuits, Jimo O’rourke’o muzika puikiai tinka atskleisti emocinį kuriamų personažų lygį.
Kartais jaučiant didėjančią įtampą scenoje gali užgniaužti kvapą, pamačius kaip kiekvienas kitos asmenybės prisilietimas, žvilgsnis gali įtakoti personažo jausmų kaitą. Kaip asmenybė, pajutusi šalia esančią svetimą jėgą, puola konkuruoti, nes juk tai irgi pažinimo priemonė, – puola priešininką, šoka ant nugaros, o retkarčiais tik subtiliai paliečia priešininko kulkšnį. Pasirenkamas kontaktavimo būdas, kuris labiau tiktu susidūrimo su išoriniu pasauliu išraiškai. Ir nors yra tiek daug būdų pažinti ir suvokti aplinkos įtaką mūsų vystymuisi, šis gali būti ne tik maloni patirtis, bet ir skaudus smūgis žemiau juosmens. Tokiu atveju akimirka tylos puikiai leidžia sudėlioti viską į savo vietas ir žengti toliau, tačiau jau su patyrimo bagažu.
Pats spektaklis lyg suskirstytas į tris sudedamąsias dalis, kurios turi tikslią nuotaiką, judesio ritmą, emocinę būseną, tačiau visą spektaklį jungia šalta, paslaptinga ir baugi erdvė. Rūtos Biliūnaitės sukurti kostiumai tik paryškina spektaklio keliamą užduotį. Pradžioje pasirodantys personažai su ilgais iki pat žemės rūbais išreiškia pradinę būseną, o vos pradėjus kelionę į pažinimą šokėjai lieka su lengvais vos dengiančiais kūnus kostiumais. Pažinimas susiejamas su raudona spalva: Spektaklio antroje dalyje naudojami raudoni bateliai lengvai ir taip atsargiai leidžia personažams džiaugtis pasiektu rezultatu. Spektaklio pabaigoje grąžinami ilgi apdarai, tačiau išsinėrimas iš jų veikėjus prilygina drugeliais virstantiems vikšrams, ir rūbo viduje vėl sušvinta “raudonasis pažinimas”. Tačiau procesas tuo nesibaigia. Likusieji personažai su ilguoju apdaru ir toliau bandys žengti žingsnį į priekį.
Airos Naginevičiūtės surinkti šokėjai tikrai žiūrovui savo kūno kalba perskaitė psichologijos paskaitą, kupiną laimės, kančios ir baimės. Tačiau tik kančia verčia siekti geresnės ir tinkamesnės sau būsenos. Ir kartais reikia nužudyti savyje vikšrą, kad galėtum virsti drugeliu.
