2011 m. vasario 24 d. mus paliko docentas Vytautas Mockaitis, LDS narys, FIDEM narys, Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriaus Metalo meno katedros vedėjas, Telšiams atidavęs didesniąją dalį savo gyvenimo.
Nuo 1992-ųjų, kai pradėjo dėstyti Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, iki paskutiniųjų dienų jis visas savo jėgas ir pedagoginį talentą dalino studentams. Taupiai ir santūriai, ne tiek žodžiais, kiek darbais. Rengė parodas ir pats jose dalyvaudavo, mokė savo pavyzdžiu ir kūryba. Rūsčią, sunkią, monumentalią, kampuotą šio autoriaus meninę manierą sunku su kuo nors supainioti. Vytauto Mockaičio seniai suformuotas stilius – griežtas, kietas, tačiau dvelkiantis savotišku senoviškumu ir meile rastiems daiktams – dabar jau išliks amžiams. Tie išmesti daiktai, palėpių lobiai, apleistų pamiškių ir pakrančių paslaptys autoriui labai dažnai buvo neišsenkamu įkvėpimo šaltiniu. Ne precizika, brangiųjų akmenų žvilgesys ir spalvos, ne ilgai trunkantis darbas prie žiedo ar segės, ne juvelyrinis kruopštumas, siekiant sukurti dekoratyvų, akiai ir kūnui patrauklų objektą, domino Vytautą Mockaitį.
Tai, kas traukė jo akį, yra paslaptingumas, monumentalumas, skulptūriškumas, grubumas ir senėjimo pėdsakai. Iš tokiomis savybėmis pasižyminčių rastų objektų autorius ir konstravo savo kūrinius, balansuojančius tarp mažosios plastikos ir instaliacijų. Surengęs trylika asmeninių parodų, dalyvavęs daugiau nei šimte grupinių ekspozicijų, kūręs skulptūriškų formų medalius, metalo plastiką, objektus, instaliacijas, jis pelnytai buvo vadinamas vienu aktyviausių Lietuvos metalo meno scenos veikėjų.
Vytautui Mockaičiui seni, dažnai nežinomos paskirties daiktai, ko gero, buvo artimesni nei žodžiai. Daiktai, jo rankų prikelti naujam gyvenimui, dabar liks kaip paminklas išėjusiam – kaip svarus indėlis į Lietuvos metalo meno istoriją. Nebėra menininko ir mokytojo, tačiau liko objektai ir papuošalai, studentų atmintis ir pagarba.
