Dėl naujų Alessandro pareigų 1875 m., kai Marijai buvo penkeri, šeima persikraustė į Romą. Persikraustymas iš gana provincialaus miesto Ancona į labiau rafinuotą ir kosmopolitišką Romą suteikė Marijai galimybę įgyti geresnį išsilavinimą, lankyti bibliotekas ir muziejus.
Marijos tėvų nuomonės dėl jos auklėjimo dažnai skyrėsi. Jie buvo labai artimi su savo tėvu iki pat jo mirties, bet taip pat buvo visapusiškai skatinama ir palaikoma savo motinos. Be gerų savo motinos norų ji nebūtų žengusi pirmo žingsnio pedagoginėje karjeroje – būdama trylikos metų būtų neįstojusi į technikos mokyklą.
Ji pradėjo studijuoti inžineriją Regia Scuola Tecnica Michelangelo Buovarroti mokykloje. Remdamasi čia gauta patirtimi, Marija pradėjo modeliuoti, kokia neturėtų būti mokykla. Ji taip pat nusprendė nutraukti inžinerijos studijas. Merginos giminės, draugai ir tėvas su palengvėjimu sutiko žinią, kad ji paliks tokią nemoterišką discipliną.
Mokykla ir „išsilavinimas“
Ko jie nežinojo, buvo tai, kad Marija Montessori pradės studijuoti mediciną, norėdama tapti pirmąja Italijos gydytoja - moterimi. Nors yra tam tikrų klausimų dėl Popiežiaus Leono XIII dalyvavimo, nėra realių įrodymų kaip ir kieno dėka Marija Montessori buvo priimta į Romos Universiteto medicinos programą. 1896 metais ji baigė studijas, surinkusi 100 balų iš galimų 105.
Praėjus mėnesiui po baigimo, jos gyvenime įvyko tikras perversmas. Marija Montessori buvo išrinkta atstovauti Italijai Tarptautiniame Moterų Kongrese Berlyne. Sugrįžusi į Romą buvo paskirta chirurgo asistente Santo Spirito mieste. Be to, ji dirbo Vaikų ligoninėje bei vertėsi privačia praktika.
1897 metais Montessori atrado savo pašaukimą. „Aš jaučiau, kad protinį atsilikimą lemia daugiau pedagoginė, negu medicininė problema“. Vaikai, su kuriais ji dirbo, negalėjo būti gydomi ligoninėje, o turėjo būti mokomi mokykloje. Remdamasi šiuo savo naujuoju požiūriu ji pradėjo skirti daugiau laiko mokymo proceso tobulinimui. (The Montessori Method, 1912).
Montessori išvystė edukacinę teoriją, kuri apjungė filologo Froebelio, antropolgo Giuseppe Sergio, prancūzų gydytojų Jeano Itardo ir Eduardo Seguino idėjas bei savo metodus, kuriuos ji atrado medicinoje, pedagogikoje ir antropologijoje.
1900 metais Marija pradėjo vadovauti mažai mokyklai, skirtai „sunkiems vaikams“ Romoje. Metodas, kurį ji pradėjo taikyti, buvo eksperimentinis ir stebinantis. „Mes iš tikrųjų turėtume surasti būdą, kaip auklėti vaiką prieš duodami jam atlikti uždavinį“. Jos įsitikinimu, mokytojai turi laikyti save socialiniais inžinieriais; ji išplėtė mokslines ugdymo charakteristikas. (The Montessori Method).
1898 metų kovo mėnesį gimė vienintelis Montessori vaikas, sūnus Mario Montessori. Kurį laiką prieš tai ji turėjo romaną su savo kolega daktaru Montesano. Kartu jie nusprendė laikyti savo santykius, ir, atitinkamai, tėvo tapatybę, paslaptyje. Mainais už tai jie pasižadėjo su niekuo nesituokti. Tačiau Montesano įsimylėjo ir vedė, nors ir tebedirbo kartu su Montessori. Šis pažado sulaužymas privertė ją palikti Ortofreninę mokyklą. Jos sūnus buvo atiduotas žindytojai, o vėliau į pensioną.
Buvo 1907 metai, kai Montessori pradėjo skelbti savo ugdymo teorijas ir metodus. Ji pradėjo vadovauti darbininkų vaikams skirtų dienos priežiūros centrų sistemai viename iš skurdžiausių Romos rajonų. Vaikai dalyvavo jos programą kaip „laukiniai ir nevaldomi“. Dideliam Marijos nustebimui jie sureagavo į jos ugdymo metodus. Ji visada buvo geros nuomonės apie vaikus ir mokė savo mokytojus daryti tą patį. Iš pradžių nutikdavo nepaprasčiausių dalykų. Jaunesni nei trejų ar ketverių metų vaikai pradėdavo skaityti, rašyti ir jausti savigarbą.
Montessori metodas rėmėsi tuo, ką Marija vadino įgimta vaikų savybe „sugerti“ kultūrą. “Mes pamatėme, kad jie „sugeria“ žymiai daugiau, negu vien skaitymas ir rašymas...tai buvo botanika, zoologija, matematika, geografija, ir viskas buvo įsisavinama vienodai lengvai, spontaniškai ir be nuovargio.“(The Absorbent Mind)
Montessori mokymo programa
Nors M.Montessori metodai buvo kritikuojami kaip pernelyg nešališki, griežti ir net žiaurūs jaunimui, jie palengvino tikrovišką, natūralų patyrimą. Marija dažnai sakydavo: „Aš ištyrinėjau savo vaikus ir jie pamokė mane, kaip juos mokyti.“ Šiandien tai gali atrodyti mums įprasta, bet Montessori pirmoji pamatė ugdymą tokiu kampu. Ji buvo pradininkė ir kituose dalykuose, kurie mūsų dienomis vadinami šiuolaikiniu ugdymu.
Matematikos mokymosi sistema, sukurta labai mažiems vaikams, leido ketverių ir penkerių metų vaikams atskleisti savo interesus, kai tuo tarpu kitur buvo sakoma, kad jie per maži. Montessori taip pat buvo pirmoji, pedagogikoje panaudojusi vaikiško dydžio stalus ir kėdes mokiniams. Ji tikėjo, kad mokymo aplinka yra tokia pat svarbi kaip ir pats mokymas. Dėl šio įsitikinimo jos mokyklos dažnai buvo ramios, tvarkingos vietos, kur vaikai vertindavo erdvę, skirtą susikoncentravimui, ir mokymo procesą.
Buvo neįprasta matyti vaikus, turinčius tokį didelį pagarbos jausmą. Visuomenė vis dar jautė, kad vaikai turi būti matomi, bet negirdimi. „Jų (vaikų) teisės mokytis paneigimas, vien dėl to, kad mes, kaip suaugusieji, manome, jog jiems jų nereikėtų, yra nelogiškas ir būdingas egzistuojančio tipo mokykloms,“ pasakė ji kartą. Montessori metodai visiškai prieštaravo tų dienų ugdymo teorijoms ir praktikoms.
Vieną kartą ji nusprendė surengti vaikams šiek tiek juokingą pamoką, kaip pūsti nosį. “Po to, kai aš parodžiau jiems keletą būdų, kaip naudotis nosine, aš parodžiau, kaip tai daryti kuo nepastebimiau. Aš ištraukiau nosinę taip, kad jie vos galėjo matyti ją, ir išpūčiau nosį kaip galima tyliau. Vaikai žiūrėjo į mane sutelkę dėmesį, bet pradėjo juoktis. Aš nustebau, kodėl, bet vos aš baigiau rodyti, jie pradėjo ploti, kas priminė ilgai sulaikomas ovacijas teatre. Man išeinant iš mokyklos vaikai pradėjo šaukti: „Ačiū, ačiū Jums už šią pamoką.“
Suaugusieji dažnai bara vaikus dėl jų varvančių nosių, bet niekada nepaaiškina jiems, kaip savarankiškai susitvarkyti. Atrodo, Montessori žinojo, kad jie susiduria su tokia situacija ir norėjo padėti mokiniams, perteikdama dalelę žmogiškosios patirties. Kitą kartą vienas iš jos mokytojų vėlavo ir mokiniai tiesiog išlindo pro langą ir pradėjo triukšmauti. Montessori taip pat sugalvojo „tylėjimo žaidimą“, panašų į meditaciją, kai kiekvienas vaikas gali pradėti dieną su ramybės ir susikaupimo jausmu. Vos po kelių minučių žaidimo jie jį pamėgo.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, nuo 1907 m. iki 3-ojo dešimtmečio vidurio, daktarė Montessori visą savo laiką ir energiją skirdavo mokyklų steigimui Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Vėliau, iki 1947 metų, ji keliavo po Indiją ir Šri Lanką, apmokydama tūkstančius mokytojų Montessori mokymo programos ir metodologijos.
