Turime būti ne laimingi, bet funkcionalūs ir mažiau kainuojantys valstybei
„Meilė ir susižavėjimas – natūralus, žmogiškas refleksas, tačiau meilė turi keletą etapų, kurios pereina visi. Pirmasis etapas – kai žmonės vienas kitą pamato. Pradžioje yra noras susilieti ir būti kartu, tuomet – vienas kitą pažinti, o vėliau atsiranda nutolimas. Pirmykštėje bendruomenėje, kai žmonės gyvendavo apie 25-28 metus, tai buvo naudinga. Dažniausiai kas 4-5 metus jie pakeisdavo partnerį, nes ankstesnis žūdavo ar mirdavo. Tuo metu buvo svarbu gimdyti kuo daugiau vaikų, todėl ir meilės trukmė psichofiziologiškai buvo apibrėžta tokiam laikotarpiui. Beje, iš tų laikų moterys turi refleksą rūpintis ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, kadangi jie likdavo ir be motinos“, - aiškino T. Lagūnavičius.
Anot pašnekovo, viskas, kas buvo naudinga pirmykštėje bendruomenėje, išliko iki mūsų dienų, taip pat ir įsimylėjimas. Tačiau postmodernioje visuomenėje atsirado būtinybė šį laikotarpį pailginti, nes vaikai taip greitai nebręsta.
„Seniau keturių metų vaikas jau būdavo savarankiškas – su visais eidavo vaisių rinkti. Dabar kartais vaikus tenka auginti ir iki 30-ties. Todėl ir kalbama apie tai, kad už meilę, seksualinę trauką svarbiau draugystė, savitarpio pagalba. Sociumui reikia, kad tėvai būtų kartu ir išlaikytų vaiką. Tai natūralu – nustatyta, kad jei vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, jo socialinis statusas žemesnis, kadangi vienas tėvas neturi tiek pajamų, kiek jų turėtų abu. Be to, tokiose šeimose išaugę vaikai dėl priežiūros stokos dažniau nusikalsta.
Todėl valstybė tiesiogiai ar netiesiogiai skatina, kad žmonės gyventų kartu, remia šeimos politiką finansais. Tačiau tokiais atvejais akcentuojama ne meilė, bet prisirišimas, draugystė, tarpusavio supratimus. Kaip sociumo atstovas aš suinteresuotas, kad vaiką augintų abu tėvai, kadangi nenoriu tapti neprižiūrėto vaiko auka. Tačiau kaip besidomintis šia tema suprantu, kad tai tik ideologinės klišės“, - svarstė psichologas.
Pasak T. Lagūnavičiaus, šiuo atveju atsiranda naudingumo kriterijus. Vis labiau vystantis civilizacijai žmogus turi atsisakyti vis daugiau prigimtinių dalykų. Tačiau tai nereiškia, kad jis nejaučia diskomforto, dvilypumo jausmo, depresijos ir nepasitenkinimo. Todėl šiais laikais labai daug darbo turi psichologai.
„Sociumas nėra suinteresuotas, kad mes būtume laimingi, jam svarbu, kad būtume funkcionalūs, savarankiški ir mažiau jam kainuotume. Sociumas suinteresuotas, kad galėtume gyventi be meilės, ją pakeisdami prisirišimu ir santykiniu pasitenkinimu. Daug pigiau mūsų laimės lygį didinti mokant psichologui ar socialiniam darbuotojui, užuot leidus mums kas penkerius metus keisti partnerius ir gimdyti vaikus, kurių nebus kam išlaikyti“, - teigė pašnekovas.
Vakaruose tėčio vaidmenį atlieka valstybė, Lietuvos valdžia jo kratosi
Šiuo metu, ypač Vakaruose, tėčio vaidmenį iširusiose šeimose atlieka valstybė. Vienišoms mamoms mokamos socialinės pašalpos, teikiama kitokia pagalba. „Mūsų valstybė bando šį įsipareigojimą nusiimti ir stengiasi visai įmanomais būdais išlaikyti šeimą. Nesakau, kad šis bandymas nėra prasmingas – gal bus išgelbėtos 5-6 šeimos, tačiau abejoju, ar begalima ką nors pakeisti. Šis procesas nesustabdomas – kai kuriose Europos šalyse skyrybų yra 70 proc. Mes tampame individualybėmis, kurios vis mažiau nori kentėti“, - svarstė T. Lagūnavičius.
Anot psichologo, kiekvienas žmogus nori būti savarankiškas, laisvas, mylintis ir mylimas. Meilė – biologinis mūsų poreikis. Jei nėra intensyvios meilės, žmogus jaučia tuštumą, todėl esą tiek žmonių tuščiomis akimis ir vaikšto gatvėmis. „Meilė ne veltui vadinama rojumi žemėje. Tai didžiausia dovana, kurią gali gauti, tačiau neįmanoma šio jausmo su vienu žmogumi išlaikyti ilgiau kaip 3-4 metus. Intensyvumas nyksta, o mes norime jį jausti visada“, - teigė pašnekovas.
Beje, tyrinėtojai, kurie žmogaus psichiką nagrinėja pro evoliucijos prizmę, įsimylėjimą linkę traktuoti fiziologiškai. Vyrų statusas priklauso nuo užimamų pareigų, vienokių ar kitokių pajamų šaltinių. Kai moteris renkasi vyrą, ji pirmiausiai stebi, ar jis yra patikimas, ar turi pakankamai pajamų, ar pakankamai gražus ir stiprus genetiškai, kad galėtų ją apginti (ne tik fizine, bet ir socialine prasme).
Vyrui renkantis moterį vis dar svarbiausias grožio kriterijus, kuris nėra toks paprastas, kaip atrodytų. Atlikti tyrimai rodo, kad vyrai linksta prie įsigalėjusio grožio standarto (90-60-90). Kita vertus, nustatyta, kad šiuos kūno parametrus turinčios moterys yra sveikiausios. Jos lengviau gimdo, mažiau serga. Kuriant šeimą biologinis faktorius – turėti vaikų – visgi egzistuoja, todėl vyro sąmonė sako „graži“, o pasąmonė – „sveika, galinti gimdyti“.
Kai visi seni orientyrai diskredituoti, žmogus nebežino, kuo tikėti
Psichologas šeimos instituto griūtį sieja su dar viena šiuolaikinės visuomenės ypatybe – postmodernus žmogus nebeturi moralinių orientyrų, o visi seni orientyrai diskredituoti. Net ir dabartinis katalikų bažnyčios, vis dar tikinčios savo ideologija ir pasaulėjauta, bandymas išsigelbėti greičiausiai pasmerktas nesėkmei. Katalikų „popsas“ išseko, žmones dabar domina kiti dalykai. Nebūtinai geresni.
„Žmogui labai svarbu kuo nors tikėti. Anksčiau stabais buvo dievai, dabar – vartojimas ir pinigai. Kai turime stabą, mums lengviau, nes turime orientyrą. Jei orientyro nėra, mūsų pažintinis refleksas verčia vis tiek jo ieškoti ir geri reklamos vadybininkai greitai mums jį suranda. Mus labai lengva valdyti, nes ilgėdamiesi prigimtinės laimės valgome jos surogatus.
Mums atrodo, kad įsimylėjimo jausmą galima pakeisti draugišku sėdėjimu prie televizoriaus ar vakarienės valgymu kartu. Visa tai galima iškentėti, bet viduje žmogus supranta, kad tai yra ne tai, ko jis norėjo. Kita vertus, jis vis dėlto renkasi saugumą, nes savirealizacija susijusi su rizika. Juk gali ir nepavykti. Tik naujoji karta tam ryžtasi vis dažniau, todėl ir skyrybų daugėja“, - svarstė pašnekovas.
Šiandien iš tiesų žmogus gali išgyventi vienas, mums nebereikia šeimos, kad turėtume, ką valgyti. Be to, daliai ūkio sričių, ypač susijusių su aukštomis technologijomis, jau neužtenka, kad žmogus dirbtų 8 valandas, o 12 ar dar daugiau. Jei turi šeimą, tikrai negalvosi apie naujausius pasiekimus visą parą ir neskaitysi laisvalaikiu specialios literatūros. Todėl atsiranda nauja ideologija, kad šeima visiškai nereikalinga, juolab kad žmonių daugelyje pasaulio vietų yra per daug.
„Įdomu ir tai, kad vienu metu mes gyvename keliose bendruomenėse. Kai atvykstame pas savo močiutę į kaimą, patenkame vos ne į patriarchalinę visuomenę. Ir tuo pačiu metu esame postmodernios visuomenės atstovai – internetu bendraujame su giminėmis, kurie gyvena kur nors Airijoje, uždirbame pinigus dirbdami šveicarų firmai. Taigi vienu metu gyvename keliose bendruomenėse – niekada taip nebuvo. Mes galime būti radikalūs nacionalistai ir tuo pačiu metu dirbti užsienio kompanijoje. Mes taip stipriai fragmentuoti, kad tapome labai lankstūs ir prisitaikantys“, - teigė T. Lagūnavičius.
Tačiau čia iškyla dar viena problema. Psichologo teigimu, žmogus, suprasdamas, kad galimos įvairios gyvenimo strategijos, pradeda nei viena iš jų netikėti. Nyksta standartai, tiesos kriterijai ir atsiranda postmodernios visuomenės sindromas: „Aš nežinau, kas yra tiesa ir koks scenarijus yra teisingas. Jeigu aš galiu gyventi bet kokį scenarijų, vadinasi, nė vienas iš jų nėra teisingas“.
Todėl didelė žmonių dalis tiesiog atsijungia nuo bendruomenės. Jie tampa tik informacijos valgytojai, kurie nieko nekuria. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse kuriasi net atskiros bendruomenės, kurių nariai sėdi internetinėje erdvėje, gyvendami iš pašalpų arba pasirinkdami paprastus darbus, kurie nereikalauja jų „aš“ indėlio. Jie sąmoningai netampa asmenybėmis, nes bet koks tapimas asmenybe yra netiesa.
