Gyvename kaime abu tėvai dirbame iki vėlumos. Man baisiausia tai, kad vaikų organizmas vystosi ir žinau, kad judėjimas gyvybiškai reikalingas besiformuojančiai kūno struktūrai. Manau, jei reikalai nepagerės, joms ateityje su sveikata bus prastai, o kaip ir kiekvienas tėvas savo vaikams nori tik gero. Patarkite, kaip jas galima motyvuoti sportuoti ar kitaip judėti, rūpintis savo sveikata, išvaizda.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Susirūpinti stebint vaiko nenorą judėti tikrai verta. Tik panašu, jog labiausiai esate sunerimusi dėl mergaičių išvaizdos, jų priaugamo svorio ir to, jog tokios formų transformacijos neigiamai veikia jų grožį. Vaikų neveiklumas, ypatingai paauglystėje, yra ganėtinai dažnas, tačiau be to, kad kenkia turimoms linijoms, paauglio abejingumas kalba apie itin žemą jo savęs vertinimo lygį ir baimę būti aktyviam, patirti nesėkmę, būti vėl ir vėl sumenkinamam.
Tiek vaikai, tiek paaugliai, tiek suaugę atsisako veiklos, kuomet jie jaučiasi nesaugūs. Šokiams, sportui ar kitam užsiėmimui reikalinga drąsa parodyti save. Gali būti, jog jūsų mergaitėms tokie dalykai sukelia didelę įtampą ir jos nusiraminimą randa televizoriaus ekrane, interneto platybėse, kur taip pat galima atrasti intensyvių potyrių, kuriuos išgyvena kiti, ir tuo pačiu nereikia parodyti savęs, kas suteikia galimybę veikti nevertinamam.
Toks pasyvumas, neryžtingumas neretai atsiranda, kai vaikai jaučiasi kontroliuojami, vertinami, negalintys patenkinti, atitikti tėvų ar kitų jiems reikšmingų asmenų keliamų reikalavimų, mylimi tik su tam tikromis sąlygomis. Labai natūralu, kad tėvai savo vaikams linki kuo geriausio ir matydami jų nevalingumą kokioje nors srityje, bando kalbėti apie tos srities svarbą, jos reikalingumą. Tačiau vaikams tai reiškia, „mylėsiu tave, jei būsi kitoks, toks, kokio aš noriu“.
Pasyvumas yra ženklas, kad vaikas jaučiasi nevertingas, nesugebantis, nereikalingas, nesuprastas. Išoriškai tai pasireiškia, liaudiškai tariant, tingėjimu. Ir tėvai neretai renkasi raginti, bandyti įtikinti, kad vienoks ar kitoks užsiėmimas paaugliui yra reikalingas, naudingas ir panašiai. Neretai neapsieinama be kritikos, smerkimo. Jūsų mergaičių atveju yra dar sudėtingiau, nes jūs kalbate apie jų išvaizdą, kas paauglėms rodo, jog net savo mamai jos nėra pakankamai gražios.
Taigi siekiant, kad mergaitės pajustų norą ką nors veikti, pirmiausia svarbu sustiprinti jų asmenį. O tai nėra taip lengva, nes reikia naudoti ne patį natūraliausią bendravimo būdą – padrąsinimą, palaikymą, dažną pasitikėjimo rodymą, kiek įmanoma daugiau pozityvių pastebėjimų. Vaikams, kurie išgyvena abejingumą, derėtų ištisai kalbėti apie jų stipriąsias savybes, gebėjimus. Ir visai pamiršti kritiką bei nepasitenkinimą bent jau tol, kol atsiras natūralus, vidinis noras daryti ir tikėjimas, jog tai gali baigtis sėkme. Nepamirškite džiaugtis ir jų grožiu.
Svarbu ir savęs paklausti, kaip leidžiate savo laisvalaikį, ilsitės. Gali būti, jog jūsų dukros laiką prie televizoriaus ar kompiuterio suvokia kaip poilsį, o jo būdą perima iš jūsų. Neveiklūs vaikai yra ženklas, kad jie turi arba tokį pavyzdį, arba jaučiasi nedrąsūs, nepasitikintys savimi, bijantys nesėkmės. Jei padėsite pakeisti šią situaciją, pamažu ims augti ir jų noras rinktis kitokį gyvenimo būdą nei dabartinis.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
