Su pusbroliu daug praleisdavau laiko tiek pas jį, tiek jis pas mane vasaromis ir šiaip atostogų metu. Iki 9 metų jis gyveno su tėvu ir motina. Tėvas nebuvo itin geras tiek motinai, tiek jam. Gal švelniau tariant, buvo griežtas, bet kaip sūnų jį tikrai mylėjo.
Kiek teko pas jį svečiuotis, kiekvieną dieną girdėdavau barnius su jo motina. Jis visaip ją išvadindavo negražiais žodžiais, rėkdavo dėl nepadėtos šakutės ant stalo. O vaikas tai visuomet girdėdavo, nekalbant apie tai, kas ten vykdavo, kai manęs nebuvo... Mama dažnai jį mušdavo dėl menkniekių, o man ir mano šeimai jo būdavo gaila. Turbūt toks jo šeimoje buvo auklėjimas. Kai pusbroliui sukako 10 metų, jo tėvai išsiskyrė. Mama su sūnumi išėjo gyventi kitur. Mama susirado naują draugą ir daug jaunesnį už save.
Jie negyveno kartu, bet jis lankėsi pas juos beveik kiekvieną dieną ir kartais nakvodavo. Sūnus pradėjo keistai elgtis, kai būdavo pas mane vasaromis: jis rašydavo motinai žinutes, kad jos nekenčia, visaip išvadindavo negražiais žodžiais, sakė, kad sugyventinį myli labiau nei ją ir t. Dabar jam 11 metų, jis nuo rugsėjo pradžios nesimoko, net neatsiverčia sąsiuvinio, neklauso mokytojų, mamos ir nebelanko mokyklos. Visą spalį nėjo į mokykla, o šlaistydavosi gatvėmis, kol mamai pradėjo skambinti auklėtoja.
Jis sako: "Neisiu į mokyklą, man jos nereikia". Niekas nežino priežasties, kodėl jis neina. Pats sako, kad nenori ir viskas. Mama veda pas psichologus, sakė, kad yra įsišaknijusi vaikystės depresija, bet man vistiek neaišku. Mama dėl tokio elgesio jį muša, nes nebežino ką daryti. Pati verkia kiekvieną dieną.
Vedė jį už rankos į mokyklą, bet jis vistiek nuo jos pabėgo. Namuose jau pradėjo lankytis patys mokytojai. Bet vaikas daro savo, jam niekas nesvarbu. Atsikalbinėja su mama ir mokytojais. Patarkite, kaip su juo elgtis, gal išbandyti kitokį metodą?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Panašu, jog tau labai rūpi pusbrolis ir yra labai skaudu, kad jam tenka išgyventi tokius sunkumus. Ir tikrai nuostabu, kad rūpiniesi bei ieškai kelių, kaip jam padėti. Tavo nerimas dėl berniuko ir juntamas bejėgiškumas gali būti raktas į jo širdį ir atsakymas, kas su juo vyksta. Tačiau apie viską iš pradžių.
Pradėti norėčiau nuo tavo galimybės kaip nors paveikti situaciją. Labai suprantu ir žaviuosi tavo geranoriškumu. Bandymu kaip nors išspręsti tau rūpinčių žmonių gyvenimą. Tačiau būtų svarbu suvokti, jog pačios situacijos pakeitimui galių turi nedaug. Tavo pusbrolis turėtų jausti begalinį slogulį ir bejėgiškumą.
Jo tėvai nesutarė, jis gyveno nuolatiniuose barniuose, vėliau gimdytojai išsiskyrė, jo akimis tai dar baisesnis faktas. Galiausiai kitas vyras šalia mamos ir, be to, jog nebėra šalia tėčio, mama irgi tampa nebe jo. Galiausiai patiriamas fizinis smurtas, suaugusiųjų bandymas visaip kaip jį sugrąžinti į mokyklą, kad tik nebesimatytų jų netinkamo elgesio rezultatų.
Savo amžiumi esi arčiausiai kenčiančio giminaičio. Ar išgyvenus tiek praradimų, tėvų negebėjimo priimti vaiko jausmų ir būti jautriems su tuo, gali būti svarbi mokykla? Koks skirtumas, ją lankai ar ne, gyvenimas ir kiekvieną dieną greičiausiai užplūstantis vienišumas nedingsta. Niekas joje nepasako, kaip sugrąžinti tėtį, kaip išvengti fizinių bausmių ar kaip tinkamai kalbėti apie savo jausmus, kad suaugusieji suprastų, jog sunku, nepakeliama ir skirtų tam laiko.
Juk jei berniukas eitų ir kalbėtų, jog jam liūdna, skaudu, baisu, skauda... Ar jis susilauktų tiek aplinkinių dėmesio kaip dabar, kai jis renkasi neiti į mokyklą. Suaugusieji nematė jo, kai jis kentėjo, tačiau mato, kai patys yra kankinami. Visgi tu neturėtum būti tas žmogus, kuris kaip nors turėtų spręsti šią situaciją. Kaip suprantu, yra žmonių, specialistų, kurie bando su kelią į vaiko širdį.
Tavo pusbrolis greičiausiai yra išsigandęs, vienišas, liūdnas ir jam neturėtų sutrukdyti dėmesys, paprastas, priimantis ir suprantantis buvimas šalia. Jokiu būdų nederėtų jo įkalbinėti grįžti į mokyklą tau.
Jei pavyktų būti tuo žmogumi, kuris leidžia pusbroliui kalbėti apie savo liūdesį, pyktį, nepasitenkinimą ar tiesiog laiko leidimą kartu, tai būtų be galo daug.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
