Rusai jį vadina erkių augalu
Ricinmedis (Ricinus communis L.) priklauso karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimai, bet neišskiria baltų pieniškų sulčių kaip karpažolių genties atstovai. Šis augalas kilęs iš Rytų Afrikos, Etiopijos. Savaime paplitęs daugelyje vietų tropinėje ir subtropinėje juostoje. Šilto klimato sąlygomis auga kaip puskrūmis arba krūmas, apatinė dalis sumedėja. Daugiametis, nors neilgaamžis, gali pasiekti 8–12 m aukštį.
Ricinmedis – vienas seniausių augalų, kurie buvo pradėti auginti aliejaus gavybai. Tai žinojo jau senovės Egipto žmonės. Jie ricinos aliejų naudojo odos priežiūrai, kaip kosmetinę priemonę, ir kaip degų skystį aliejinėms lempoms. Senovės Graikijoje ricinmedžiai buvo auginami jau 400 m. pr. Kr.
Tik viduramžiais Europoje šis augalas pradėtas vadinti dabartiniu vardu – Ricinus. Ir dabar įvairiose šalyse jis vadinamas skirtingai. Pavyzdžiui, vokiečiai jį vadina stebuklingu medžiu (Wunderbaum). Anglų kalba galima rasti porą pavadinimų: Palma Christi ‘Kristaus palmė’, coomon castor oil plant ‘paprastasis ricinos aliejaus augalas’.
Rusiškai vadinamas erkių augalu, nes subrendusios sėklos panašios į kraujo prisisiurbusias erkes. Indijoje ir kitose Rytų šalyse ricinmedis vis dar vadinamas senuoju sanskrito vardu – Eranda.
Maždaug XVIII a. Pietų Europoje ricinmedžių imta auginti mažiau. Ricinos aliejų pradėta vežti iš Jamaikos ir vadinti Castor oil vietoje įprasto lotyniško Oleum ricinum. Dabar ricinmedžių plantacijos auginamos Indijoje, Brazilijoje, Argentinoje ir kitur.
Laikomas sodų ir parkų puošmena
Ricinmedis – sodų, parkų puošmena. Į jo grožį dėmesys buvo atkreiptas jau XIV a., ir nuo to laiko tai daugiau, tai mažiau auginamas ir kaip dekoratyvinis augalas. Lietuvoje vasaros nėra tokios ilgos ir šiltos, kad vertėtų užveisti ricinmedžių plantacijas, tačiau paskutinį dešimtmetį kaip gražūs sodų ir gėlynų akcentai jie labai išpopuliarėjo.
Ricinmedžiai vertinami dėl gražių didelių lapų. Kiekvienas lapas giliai suskaidytas į 5–11 pirštiškų dalių, lakštas gali siekti iki 45–60 cm skersmens. Spalva priklauso nuo veislės: gali būti žalia, melsvai žalia, ruda su raudonu atspalviu. Ryškios spalvos gali būti lapų gyslos ir koteliai. Šiltą, sausą vasarą ricinmedžių spalvos daug ryškesnės nei vėsią ir lietingą.
Stiebas dažniausiai šakotas, bet kai kurie augalai gali turėti ir vieną stačią. Jo spalva, kaip ir lapų, gali būti žalia, raudona ar rusva. Vasaros viduryje ar antroje pusėje stiebų viršūnėse susiformuoja žiedynai. Jų viršutinėje dalyje susitelkę smulkūs raudoni moteriški žiedai, o apačioje – vyriški, su balkšvais lyg miltuotais nuo žiedadulkių kuokeliais. Ricinmedžiai žydi iki vėlyvo rudens.
Peržydėjus žiedynui viršūnėje, pražysta kiti – ant šoninių šakų viršūnėlių, vėliau ir ant smulkesnių šakelių. Peržydėję vyriški žiedai nubyra, o moteriški užmezga vaisius – į kaštonus panašias dygliuotas dėžutes, kurių kiekvienoje bręsta po 3 sėklas. Todėl rugpjūčio pabaigoje–rugsėjį ricinmedžiai yra gražiausi: dideli krūmai puošniais lapais, viršūnėse iškėlę kekes minkštų dygliuotų kamuoliukų.
Beveik kiekvieną vasarą subręsta sėklos. Kai vaisių kekė pradeda džiūti, ruduoti, ją reikia nuskinti ir džiovinti kambaryje.
Ricinmedžiai yra nuodingi. Ypač galima apsinuodyti sėklomis (10 sėklų gali būti mirtina dozė). Šiuos augalus sodinkite taip, kad maži vaikai neprieitų prie jų, o nužydėjusius žiedynus nupjaukite, kad nekiltų pagunda žaisti gražiais vaisiais ir sėklomis.
Užsiauginti visai nesunku
*Surinktas arba pirktas sėklas sėti reikėtų jau kovo pabaigoje–balandžio mėn. Dygsta ilgai ir nevienodai, todėl prieš sėją galima parą pamirkyti apyšilčiame vandenyje. Kambario temperatūroje sėklos dygsta 2–3 savaites. Patogiausia sėti po 1 sėklą į durpinius indelius arba 8–10 cm skersmens vazonėlius. Iki sodinimo į lauką daigeliai pasiekia 10–20 cm aukštį.
Pasibaigus šalnoms, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, jaunus augalėlius sodinkite lauke po 1 arba mažomis grupėmis, po 2–3 augalus. Tarp atskirai sodinamų augalų palikite maždaug 1 m tarpus.
*Vieta ricinmedžiams būtinai turi būti šilta, saulėta arba tik lengvas šešėlis. Žemė – derlinga, giliai įdirbta.
*Kad ricinmedžiai augtų dideli ir vešlūs, juos būtina reguliariai laistyti ir tręšti. Nors pakenčia trumpalaikes sausras, po kurio laiko ima kristi apatiniai lapai ir grožis dingsta. Skurdžiose dirvose ricinmedžiai užauga neaukšti, tik apie 50–70 cm vietoj 1,50 m. Gražiausi būna šiltą saulėtą vasarą, kai netrūksta drėgmės.
Gražiausiai atrodo vienas
*Sode ricinmedis arba maža jo grupė gali būti pagrindinis gėlyno arba klombos augalas. Leiskite jam iškilti ir išsiskleisti virš kitų, žemesnių augalų. Gražiai atrodo auginamas lyg žalias krūmas vejoje arba klomboje, prie namo sienos.
*Įdomiai ricinmedžiai atrodo pasodinti į didelius vazonus. Juos galima laikyti terasoje, pastatyti prie namo, sode kilnoti iš vienos vietos į kitą. Vazonus pastatykite taip, kad netrukdytų praeiti, nes nuolat užkliudomas ricinmedis greitai praranda grožį.
*Ricinmedžius galima auginti ir šviesiose patalpose, šiltnamiuose. Ten, apsaugoti nuo šalnų, jie išgyvena daug ilgiau, tačiau dideli užima daug vietos, nėra tokie gražūs. Todėl net šiltnamiuose geriau auginti kaip vienmečius augalus.
Ricinos aliejus spaudžiamas iš sėklų
Ricinmedžio sėklos gali būti rudos, rausvos, pilkšvos su ryškesniu ar blankesniu raibu raštu (spalva priklauso nuo veislės). Jose yra nuo 40 iki 60% aliejaus.
Medicininis ricinos aliejus išgaunamas iš sėklų, jas karštai presuojant. Jis yra nemalonaus specifinio kvapo ir skonio, dirgina žarnyną. Medicinoje vartojamas kaip vidurių laisvinamoji ir žarnyno peristaltiką skatinanti priemonė, nedidelėmis dozėmis.
Kosmetikoje naudojamas odos priežiūrai, turi antiseptinių savybių ir skatina audinių regeneraciją. Ilgą laiką ricinos aliejus buvo naudojamas kaip techninis, nes yra labai klampus ir šios savybės nepraranda aukštoje temperatūroje. Šiuo metu jis keičiamas sintetiniais ir mineraliniais tepalais, o medicinoje – švelniau veikiančiais vaistais.
