Taigi, dideliam tuometiniam mano liūdesiui ir dar didesniam dabarties džiaugsmui, teko ją auginti.
Bet kitų Kalėdų prieššventiniai įvykiai, o ir stebuklas, įvykęs per Kūčias, mano širdyje amžiams paliko ne tik skausmo randą, neapsakomo džiaugsmo brydę, bet ir pakeitė mano mąstymą visiems laikams.
Tuomet man buvo vienuolika, ar dvylika metų.Vieną popietę iš miesto atvažiavo pusbrolis, gerokai vyresnis už mane. Pasakė, kad nori išsikirsti eglutę iš miško, dunksančio už poros kilometrų nuo mūsų namų. Buvo tokie laikai - niekas negaudė eglučių kirtėjų...
Mama pasiūlė eiti ir man kartu. Pusbrolis iš mašinos išsitraukė didžiulį kirvį, aš nuo grandinės atrišau savo labai mylimą šunį - vidutinio ūgio, dailios figūros, juodais žvilgančiais kailinukais, baltomis „kojinytėmis'', baltu “kaspinėliu '' pakaklėje pasipuošusį savo geriausią draugą Tūziką.
Vakarėjant atklampojome iki miško. Kai pasiekėme eglyną, padangėje, nors dar nebuvo tamsu, pasirodė ir mėnulis. Eglės, giliai įklimpusios sniege, sustoję draugėn po kelias, viena kitą apsikabinę šakomis tarsi rankomis, neramiai snaudė po stora sniego skara. Pusbrolio žvilgsnis nukrypo į mažesnes eglutes. Kirviu nupurtė nuo jų sniegą ir net neapžiūrėjęs, vieną jų nukirto.
- Negraži, - tarė iškėlęs ir numetė į pusnį.
- Man gera, man šita graži, - tempiausi eglutę sniegu.
- Mesk ją, - įsakmiai sušuko pusbrolis.
Kas man beliko....
O Tūzikas tuo metu džiaugėsi laisve. Tai kiauksėjo, amsėjo, šuoliavo po pusnynus, tai sustingęs klausėsi miško garsų, uodė įtartinus kvapus, ar tyrinėjo gyvūnų pėdsakus. Netgi bandė paragauti žvėrių išmatų. Staiga krūmuose sušnarėjo - kad šoko Tūzas į tą pusę džiaugsmingai skalydamas! Jo lojimas gūdžioje girioje tolo ir tolo...
- Tūzai, Tūzikai, grįžk! - iš pirmo kviečiau be panikos. Bet šuns balsas netrukus visai prapuolė miško tankmėje... Aš jį šaukiau jau verkdama. Ašaros ritosi per mano skruostus ir čia pat šalo. o pusbrolis vis kirto eglutes...
- Nu, viskas, šitos bus geros, - tarė iš penkių krūvos išsirinkęs dvi.
Kelias namo, jau tamsoje, spaudžiant nemažam šalčiui, dar nešantis eglutę, buvo labai ilgas. Bet koks neišmatuojamas skausmas ir baimė draskė mano širdį - ką ten nusivijo Tūzikas? Gerai, jei kiškį, o jei šerną? Gal guli vargšelis dabar sužeistas?
- Tiek eglučių nužudėme! - ramybės nedavė ir sąžinė. Ir vis žvilgčiojau į eglutės kotą, ar kraujas nebėga.
Rytojaus dieną man pakilo aukšta temperatūra, graužė gerklę, tad į mokyklą nėjau visą savaitę. Labai apmaudu buvo dėl to - eidama savo Tūziko būčiau pasidairiusi, gal kur rujoja kartu su kitais kaimo šunimis.
- Jei per tiek laiko negrįžo, vadinasi nėra gyvo, - mano viltį galutinai sužlugdė Kūčių dienos rytą ištarti tėvelio žodžiai.
Jau vaikystėje žinojau, kad geriausias sielos gydytojas yra darbas, tad ėmiausi puošti tos nelemtos eglutės. Tėvelis atnešė stovą ir, nupjovęs žaliaskarės apatines šakas, išėjo mamai padėti į tvartą.
Likusi viena, varčiau tas nupjautas šakeles ir galvojau: "Kitais metais pasipuošiu tik šaką! Daugiau gyvenime nežudysiu medžių ir bandysiu to neleisti kitiems!" Mintyse skatinau save mokėti pasipriešinti blogiui.
Staiga kampe pamačiau lazdą, kuria buvo badomi rūgstantys kopūstai. Įstačiau jį į eglutės stovą, o prie apačios pridėjau kelias nupjautas eglutės šakas. Ir mano širdį užliejo atradimo džiaugsmas: "Eglutę galima susirišti galima iš šakų!
Taigi, nepragyvenusi tų Kalėdų, ėmiau laukti kitų, kad galėčiau kuo greičiau realizuoti savo atradimą.
Nors ir pasveikusi, prie Kūčių stalo sėdau labai liūdna. Jaučiausi neverta valgyti kalėdaičio. Juk taip nusidėjau - esu bendrininkė eglučių žudynių... Tiesa, to tėvams nepasakojau, nes žinojau, kad būtų nepagyrę. O kai mama skaitė maldas už mirusius, pridėjau ir nuo savęs - už Tūziką.
Pavalgę Kūčias, kaip visada, pažaidėme kelis tam vakarui skirtus žaidimus, spėjančius ateitį. Po to apsirengėme ir ruošėmės eiti į šulinį pabandyti, ar šiemet pavyks pasisemti vyno. Kelis kartus beveik pavykę buvo. Pavėluodavome tik keliomis sekundėmis. Tėvelio iš šulinio ištrauktame kibire teliūskuodavo skystis, labiau panašus į vyšnių kompotą, nei į vyną.
- Nespėjom, vėl išgaravo, - nusivylusiu balsu ištardavo tėvelis, bet mūsų, trijų seserų veidai ištįsdavo iš nuostabos.
Taigi, uždegėme lauko šviesą ir aš pirmoji pro duris žengiau į kiemą. Vos paėjau kelis žingsnius, iš už kampo kad šoko kažkas man ant krūtinės! Parvertė į sniegą ir, alsuodamas į veidą pažįstamu kvapu, ėmė laižyti, laižyti, laižyti mano veidą. Jaučiau, kad jo širdis tvinsi, taip tvinsi! Negalėjau nei šaukti, nei pramerkti akių.
- Tūzikas! - išgirdau kažkieno šūksnį.
Vis dar uoliai laižoma, gulinti pusnyje, pagaliau atmerkusi snieguotas akis, pamačiau - mano Tūzikas, mano Tūzelis! Tai jis! Gyvas ir sveikas!
Kiek pasivolioję sniege, toliau meilinomės troboje, pamiršę tą šulinį, galbūt kupiną vyno.
- Per Kūčias visi grįžta namo,- džiaugėsi ir mama, alkanam bastūnui ištiesdama dubenėlį rubuilių kaulų, atlikusių nuo kalėdinės šaltienos.
Koks didelis Kalėdinis stebuklas man buvo Tūziko sugrįžimas Kūčių vakarą, tikriausiai geriau supras tie, kas augina gyvūnus. Vaikai juos myli taip karštai, kaip savo šeimos narius, tad jų netekimas labai skaudus, o sugrįžimas kupinas neapsakomo džiugesio.
Su Tūziku mes drauge praleidome dar daugel nuostabių metų, o per kitas Kalėdas kampe jau stovėjo rištinė, originali eglutė.
Nuo tų Kūčių praėjo daug laiko, bet jos man taip ir lieka labiausiai įsimintinomis gyvenime.
Didelis džiaugsmas ir stebuklas yra susėsti per šventes prie bendro šeimos stalo, pasidalinti savo išgyvenimais, jausmais. Pernai aš sesers vaikams, kaip ir anksčiau savo, papasakojau istoriją ne tik apie Tūziko sugrįžimą, bet ir apie tai, kodėl ir dabar močiutė papuošia ne nukirstą eglutę, o suriša ją iš šakų, apkabinėdama ją mūsų vaikystės žaisliukais. Vaikai mano pasakojimų klausėsi atidžiai, o po to ėmė samprotauti, ar medžiai jaučia, ar jie irgi laukia Kalėdų...
Savo brangius prisiminimus galima suverti į „Trollbeads'' apyrankę, o mes su sesers vaikais bei ja, savo kalėdinius pamąstymus ir mintis sujungėme į eiliuotą pasaką. Ši savos kūrybos pasakaitė vaikučiams pasirodė kaip dar vienas Kalėdinis stebuklas.
Tebūnie šis kūrinėlis kalėdinė dovana Jums!
Miško pasaka
Gūdžiam šile, prie takelio,
Jaunos eglės auga.
Paukščių ir žvėrelių
Jos ramybę saugo.
Gruodžiui įpusėjus,
Eglėms neramu:
- Ar ilgai dar būsim
Mes visos kartu?
Viena jų sapnavo
Košmarus baisius -
Medkirčiai galanda,
Pjūklus ir kirvius.
Kitai gi, vaidenos
Vaikučių pulkelis,
Obuoliais nukrautas,
Žalias, ilgas stalas.
Atsikėlusios ryte ,
Sniegą nusipurtė,
Pelėdos paprašė
Ateitį išburti.
Iš kankorėžių raiboji,
Jų likimą būrė,
Pasikasius galvą koja,
- Gyvensit, – pridūrė.
Savaitėlei nepraslinkus,
Šilas suklegėjo,
Mato eglės pro miegus -
Vaikų prigužėjo!
Bulvėm, morkom ir burokais
Žaliaskares puošė,
Miško gyvūnėliams
Švenčių stalą ruošė.
Ir Senelis pasirodė,
Pasikinkęs briedį,
Vaikai eglutes jam rodė:
- Štai, pasigrožėkit!.
- Ho - ho! – dūsavo Senelis
Linksmas ir laimingas,
Dovanėlių po maišelį
Padavė ir dingo.
Kruopščiai aplinką sutvarkę,
Vaikai išvažiavo,
Žvėrys, paukščiai susirinko,
Prie Kalėdų stalo.
Draugiškai jie lesė, valgė,
Šypsojos Mėnulis,
O pro debesėlius žvelgė,
Laimingas Dievulis.
Malonių Kalėdų visiems!
Regina R. iš Dzūkijos
***********
Parašykite savo istoriją, koks stebuklas jus aplankė per Kalėdas. Pasidalinkite savo džiaugsmu - galbūt jis įkvėps ar padrąsins kitus nudžiuginti artimuosius.
Savo istorijas siųskite mums el.paštu: gyvenimas@delfi.lt iki gruodžio 27 dienos.
Gruodžio 30 d. paskelbsime nugalėtoją, kuriam įteiksime "Trollbeads" dovanų kuponą!
