Aš jau buvau ne ta savimi pasitikinti, kolektyvo siela, linksmuolė, kurios veide švytėdavo šypsena. Aš buvau sugniuždyta tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Bet tikėjau, kad viskas pasikeis. Dabar mes su dukra Lietuvoje, gyvename name, kurį sugebėjau pastatyti ir įrengti, dukra lanko meno gimnaziją, aš išgijau, dirbu vėl įdomų ir perspektyvų darbą. O vyras grįžta, kartu su juo verkiančios ir aimanuojančios moterys telefono ragelyje, žinutės.
Vis kalba, kad nenori pasenti varge, nes Lietuva prarasta šalis, bet mus myli. Bet lyg myli ir kitą, bet ji turi vaikų - minusas, bet yra turtinga - pliusas. Ir taip jau trys metai. Pavargau.
Pavargau gyventi viena. Kuo toliau, tuo sunkiau, nes jis su paskutine savo drauge bendrauja atvirai, siuntinėjamos nuotraukos internetu. Draugams sako, kad išsiskyręs, draugei - kad skiriasi, o mums - kad myli.
Ką daryti... Kaip gyventi toliau. Jo filosofija - visas pasaulis taip gyvena. O aš negaliu. Negaliu ir nenoriu. Jaučiuosi purvina ir pažeminta. Prašau skyrybų - o jis teisinasi, kad jam sunku vienam, kad moterys pačios ant galvos lipa. Jis myli mus... tik pakentėkime.
Emigranto žmona.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VYRAS EMIGRUOJA
Jūsų istorijoje atpažintų save ne viena moteris, kurios vyras gyvena ir dirba toli. Taip, ne visi, tačiau dažnas vyras tokioje situacijoje susiranda kitą moterį. Ne veltui sakoma, kad vyro ir moters ryšį silpnina ilgi išsiskyrimai. Panašu, kad ir judviejų meilės ryšys, kuris tęsėsi ne mažiau dvidešimties metų, tikrai susilpnėjo - jūs pakankamai anksti supratote tai iš išblėsusio vyro žvilgsnio.
Po kiek laiko atsirado kita moteris - tokiu būdu jūsų vyras, matyt, bandė pagyvinti save ir sušvelninti vienatvės kančią. Ir kadangi, jo žodžiais, „moterys pačios ant galvos lipa“, matyti, jog jis bando save pateisinti, tik ne pačiu tinkamiausiu būdu: tokiu argumentu jūsų neįtikinsi. Todėl manau, kad reikia pažiūrėti tiesai į akis: jūsų ryšys beveik nutrūkęs. Didelė tikimybė, kad jūs nenorėsite likti jo žmona. Kas šį ryšį nutraukė? Vien išsiskyrimai? Sunkus darbas užsienyje? Manau, kad situacija štai kokia.
Kai du žmonės pradeda bendrą gyvenimą, jiems reikalinga kažkas, vardan ko jie gyvena. Tai - savotiška „laužavietė“, kurioje bus užkurtas meilės laužas. Jūsų atveju tai buvo finansiniai sunkumai, iš kurių jums norėjosi išbristi. Taip atsirado svajonė apie gražų namą. Jūs abu dėjote daug pastangų šiai svajonei įgyvendinti. Tokiu būdu jūs palaikėte meilę. Jei žmonės nustoja tai daryti, meilė ima nykti - juk jai reikalinga, kad abi pusės ją palaikytų, tarsi laužą, į kurį reikia mėtyti šakas.
Tokios šakos - tai meilės dovanos. Savo laiku jūs bandėte įnešti į meilės laužą daug „kuro“. Tai buvo jūsų pasiaukojimas - jūs metėte darbą, kolektyvą, tėvynę, draugus, ir atvykote pas vyrą. Tai buvo didelė dovana jam, ir tai galėjo palaikyti jūsų meilę. Pastebėkite, kad būtent jūsų, o ne vyro meilės jausmas galėjo sustiprėti po šio žingsnio. Juk mes mylime ne tuos, kurie mums kažką dovanoja. Žymiai stipriau mes mylime tuos žmones, į kuriuos patys esame kažko įdėję.
Kuo labiau aukų, dėmesio, dovanų mes įdedame į žmogų, tuo labiau jį vertiname. Ir jei šis žmogus pats atsidėkoja mums žymiai didesnėmis dovanomis, meilė ima liepsnoti, nes dovanodamas mums jis irgi sustiprina savo jausmą mums.
Jūsų vyras, matyt, manė, kad iš jo laukiama tik vieno: pinigų. Žinoma, pinigai irgi gali būti dovana. Juk šie pinigai nebuvo švaistomi, greičiausiai jų paskirtis ir buvo jūsų svajonės įgyvendinimas. Tačiau štai svajonė išsipildė: dabar namas yra, tačiau naujos „laužavietės“, laužo, dėl kurio būtų verta gyventi, nėra. Jūs abu išeikvojote savo dovanų atsargas. Ir visą savo energiją nukreipėte į save: grįžote į Lietuvą, ėmėte dirbti įdomų ir perspektyvų verslą.
Vyras užmezgė romaną su pasiturinčia moterimi. Matyt, ji jam irgi kažko suteikia. Kaip ir jums Lietuva, taip ir jam ši moteris - svarbi investicija, savotiška dovana sau. Žmogui reikia mokėti mylėti ir save, ypač jei prieš tai jis buvo daug aukojęs. Tačiau į bendrą su vyru meilės „laužą“ dabar niekas nieko nededa. Jūsų meilei neužtenka, kad vyras tiesiog sakytų „myliu“. O pats miegotų su kitomis moterimis. Tokiu būdu jis, nors ir teisinasi rūpinimusi savimi, apvagia jūsų santuoką.
O jums neužtenka tapti „susitvarkiusia“ moterimi, kad vyras jus įvertintų ir vėl pamiltų. Net jei jūsų vyras taptų labai turtingas, atvyktų pas jus su auksiniu automobiliu ir pasakytų: mieloji! Visa tai aš dariau dėl tavęs! – vargu ar jums tai patiktų. Net jei jūs taptumėte aukštuomenės dama su visais įmanomais diplomais ir puikia išvaizda, jūsų vyro meilei tai neturėtų poveikio. Kodėl?
Dėl tos pačios priežasties: mūsų meilė sustiprėja ne dėl to, kad išrinktasis darosi vis patrauklesnis ir dosnesnis. Mūsų meilės stiprumas tiesiogiai proporcingas toms dovanoms, kurias mes patys dovanojame kitam žmogui.
Taigi jūsų abiejų pasirinkimas: kursite naują „laužą“ ar tiesiog pasišalinsite. Galbūt, su viltimi, kad su kitu žmogumi pavyktų vėl užkurti meilę. Ir tai - atkreipkite dėmesį! - visai nereiškia, kad jūs turite puoselėti savo skausmą, kaltinti vyrą ir kartoti visiems, kad jis sugriovė jūsų gyvenimą. Laužą visuomet kuria abi pusės! Todėl vargu ar verta ieškoti, kas pirmas nustojo juo rūpintis.
Iš jūsų laiško panašu, kad jūs atsistojote į kaltinimo, pažeminimo ir kančios kelią: tai nėra nuostabu, kai žmona turi dalintis vyru su kita moterimi. Tačiau priminsiu jums, kad pažeminimo jausmas atsiranda tuomet, kai mes labai nuvertiname kitą žmogų ir viską, ką gero jis buvo mums suteikęs. Ir tai labai svarbu prisiminti, net jei mums atrodo, kad jo padarytos skriaudos „nubraukia“ visa tai, ką jis buvo gero mums davęs.
Nenubraukia! Mūsų valioje pasirūpinti, kad vietoj sakinio „Taip, jis mane mylėjo, bet po to išdavė“, mes pasakytumėme atvirkščiai: „Taip, jis mane išdavė, bet prieš tai labai mylėjo!”
„Mano vyras padovanojo man dukrytę, bet ja visai nesirūpino“- „Mano vyras nesirūpino vaiku, tačiau būtent jis padovanojo man dukrytę!“
Pagalvokite, kuriuo atveju atsiras pažeminimo, o kuriuo atveju- dėkingumo ir pagarbos jausmas?
Taigi net jei jūs išsiskirsite, labai svarbu prisiminti, ką gi jūs gero nuveikėte per tuos dvidešimt metų. Tai nebuvo tušti metai:
Atsirado vaikas;
Atsirado gyvenimo svetimoje kultūroje i ir emigracijos patirtis;
Atsirado pinigai ir namas.
O svarbiausia: atsirado gyvenimiška patirtis. Tuo nesunkiai įsitikinsite, jei kuriam laikui nustosite maišyti save su purvu ir žemintis. Ir atsakysite sau į klausimus: ko aš išmokau, gyvendama su vyru? Ko mane išmokė užsienis? Už ką aš turiu būti dėkinga, gyvendama namuose, kuriuose aš gyvenu? Ko dėka atsirado mano dukra? Ir jei jūsų širdyje atsirado dėkingumas – iš emigracijos jūs pagaliau grįžote į namus. Nes namai - tai vieta, kur dega meilės laužas.
Olegas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
