Mano mama nenorėjo, kad draugautume, nes jai motociklas - rizikingas transportas, o jo mama laikė mane per jauna jam (jam buvo 23 m.) Vieną vakarą mes susiginčijome ir jis išlėkė su motociklu... Ir nebegrįžo...
Ryte jo telefonu man paskambino jo mama ir visaip kaltindama mane pasakė, kad jis užsimušė... Ji kaltino mane... 10 metų gyvenau su kaltės jausmu, žinodama, kad jo mama manęs nekenčia, nors juk aš nebuvau kalta, lankiau jo kapą, prašiau atleidimo... Bet ji prieš nosį man visada užtrenkdavo duris.
O praeitas metais, Kalėdų išvakarėse sutikau ją kapinėse - suvargusią, nelaimingą, vienišą... Galvojau, kad ji vėl pažiūrės į mane neapykantos pilnu žvilgsniu. Bet ne, ji priėjo, ilgai žiūrėjo į mane, o paskui apkabino ir pasakė: "Atleisk man, atleisk..". Juk mes abi praradom artimą žmogų... Ir niekas dėl to nekaltas. Koks akmuo nukrito man nuo širdies, kuris slėgė 10 metų... Dabar mes gražiai bendraujame, ir visada susitinkame per Kalėdas.
Viktorija
Parašykite savo istoriją, koks stebuklas jus aplankė per Kalėdas. Pasidalinkite savo džiaugsmu - galbūt jis įkvėps ar padrąsins kitus nudžiuginti artimuosius.
Gruodžio 30 d. paskelbsime nugalėtoją, kuriam įteiksime "Trollbeads" dovanų kuponą!
