Rūta pradeda pasakojimą nuo priešistorės: „Su AIESEC bendradarbiauti teko ir pernai vasarą, kai vykau į Rumuniją. Todėl šį kartą idėjos specialiai brandinti nereikėjo – tiesiai į savo elektroninio pašto dėžutę gavau stažuotės pasiūlymą Dramblio Kaulo Krante, Abidžano mieste. Apsisprendimas pasinaudoti tokiu šansu, kuris galbūt pasitaiko tik kartą gyvenime, buvo išties nelengvas. Teko nemažai atsisakyti. Visgi žemyno (netgi ne konkrečios valstybės) su įvairiuose straipsniuose aprašytais lūšnynais ir, kuris visuomet buvo mano tolimose vizijose, trauka buvo stipresnė.“
Apie Dramblio Kaulo Krantą iki pasiūlymo atsiuntimo Rūta nežinojo nieko konkretesnio, todėl pirmas dalykas prieš priimant sprendimą ir vėliau ruošiantis, buvo informacijos apie šalį, vykimo sąlygas paieška. „Turint bendrą informaciją, yra lengviau varijuoti, gaunamos tarsi bendros gairės. Taigi svarbiausi dalykai mano atveju buvo skiepai nuo Geltonojo Drugio – kitaip vizos gavimas yra neįmanomas. Norėdama gauti vizą, pasą turėjau siųsti į Daniją, nes Lietuvoje Dramblio Kaulo Kranto ambasados ar konsulato nėra. Toliau yra svarbu visi kiti medicininiai dalykai – vaistai, skiepai nuo hepatito (nors ir nebūtini), draudimas,“- pasakoja apie pasiruošimą stažuotoja.
Vykstantiems į tokias šalis alergiškiems ar išrankiems maistui žmonėms mergina pataria pasidomėti valgio tradicijomis. Finansiniu aspektu taip pat svarbu išsiaiškinti pagrindinių produktų kainas ir, remiantis jomis bei savo vidutiniškomis sąnaudomis Lietuvoje, susidaryti išlaidų biudžetą bei prie tos gautos sumos pridėti apytiksliai 30-40 proc. nenumatytoms išlaidoms. Geriau įsidėti šiek tiek daugiau ir parsivežti, nei patirti stresą kitoje šalyje.
„Na, ir du paskutiniai dalykai: pirma - prieš išvykstant išsiklausinėti iš priimančio AIESEC komiteto smulkmenų dėl šalies, suteikiamų gyvenimo sąlygų ir pačios stažuotės. Antra – nepamiršti pasidomėti, atnaujinti savo žinias apie Lietuvą (ekonomiką, politiką, socialines problemas), pasiimti Lietuvą reprezentuojančios simbolikos, suvenyrų, informacinės medžiagos. Pastarosios gavau turizmo informacijos centre, taip pat Vilniaus miesto savivaldybėje. Nereikia pamiršti, jog kiekvienas lietuvis, vykstantis į tokią šalį, yra tarsi ambasadorius. Todėl yra svarbu tiek savo žiniomis apie Lietuvą, tiek savo elgesiu svečioje šalyje parodyti teigiamus aspektus,“- pasakoja Rūta.
Nuvykus į šalį, prasidėjo pagrindinė stažuotojos veikla. “Mano darbas buvo asistavimas anglų kalbos mokyme itin nedidelėje vietinėje kolegijoje, egzaminų stebėjimas sesijos metu ir, galiausiai, dar parašiau trumpus pasiūlymus, kaip pagerinti egzaminų vykdymą (nusirašinėjimo problema taip pat egzistuoja) bei keisti klasių komplektavimo principą,“- prisimena mergina.
„Grįžtant prie išbandymo, apie kurį užsiminiau: jau prieš važiuodama bandžiau sau įsiteigti, kad neturėčiau iliuzijų per beveik 3 mėnesius išmokyti gerai kalbėti angliškai. Todėl nusprendžiau, kad pagrindinė mano užduotis turėtų būti skatinti kalbėti, reikšti nuomonę bei paprašyti parengti pristatymą bent vienu aktualiu Abidžano miesto klausimu. Visa tai pasiekti buvo labai sunku ir visiško įtraukimo pasiekti tikrai nepavyko, kadangi besimokančiųjų anglų kalbos lygiai labai skirtingi, ką bekalbėti apie motyvaciją ir lankomumą. Bet kuriuo atveju labai džiaugiuosi ir esu dėkinga dviems mokytojams, su kuriais pavyko sutarti ir bendradarbiauti mokymo metu,“- pasakojo stažuotoja.
Rūta prisipažįsta esanti šiek tiek katiniškos natūros ir mielai pasivaikštanti viena, kur nori, todėl pirmosiomis dienomis didžiausias išbandymas buvo išmokti gyventi su nuostabia priimančia šeima, priprasti prie jų kasdienės gyvenimo kultūros bei rutinos. Antras sunkiausias išbandymas buvo susijęs su pačia veikla – anglų kalbos mokymu.
Merginą sukrėtė labai ryškūs kultūriniai ir socialiniai skirtumai. „Visuomenės išsisluoksniavimas ir netolygios gyvenimo sąlygos matyti plika akimi: šalia pasiturinčių gyventojų namų kvartalų, slėniuose esančiuose nenaudojamos žemės plotuose šliejasi lūšnynai. Juose gyvena atvykėliai iš kaimyninių valstybių arba šalies kaimiškų vietovių“.
Šalyje paplitę tiek musulmonai, tiek krikščionys, tik geografinis jų pasiskirstymas yra pakankamai aiškiai išsidiferencijavęs su musulmonų dominavimu šiaurinėje dalyje ir krikščionių – pietinėje.
„Sostinėje Abidžane man neteko pastebėti priešpriešų tarp šių religijų išpažinėjų kasdienėse situacijose. Tiek vienus, tiek kitus tarpusavyje sieja savo religijos tradicijų laikymasis, ryšys su Aukštesne esybe“,- pasakoja Rūta.
Dar vienas išsiskiriantis dalykas Dramblio kaulo krante, anot merginos, tai gausesnės šeimos. „Čia šeimos gausumas kol kas dar nėra vien susijęs su specifiniu socialiniu sluoksniu. Tiek skurdžiose, tiek pasiturinčiose šeimose gali augti daugiau vaikų. Man susidarė įspūdis, jog vaikai išties laikomi vertybe, atsiųsta iš dangaus“.
Tačiau labiausiai merginai šioje šalyje patiko žmonių sugebėjimas įžvelgti kito žmogaus teigiamus bruožus ir jais žavėtis.
Per beveik tris mėnesius, kuriuos ji praleido Dramblio Kaulo Krante, Rūta spėjo ne tik padirbėti, bet ir apžiūrėti šalį, geriau pažinti vietinius žmones: „Kad ir kaip keistai nuskambėtų, man pats įdomiausias apsilankymas buvo Wassa ir Blingue lūšnynuose, kurie yra toje pačioje teritorijoje, visai šalia šalies universiteto. AIESEC narys Kassoum man padėjo kalbėtis su ten gyvenančiomis moterimis apie jų gyvenimo sąlygas, lūšnyno infrastruktūrą, darbus, vietinę lūšnyno bendruomenę ir jos paramos tinklus. Yra neįtikėtina, kuomet tai, apie ką skaitai įvairiuose tekstuose, pamatai savomis akimis“.
Taip pat mergina aplankė Bingerville esančiuose berniukų našlaičių namuose jau už Abidžano miesto. Kapinėse, mečetėse, bažnyčiose, kaimelyje, primenančiame Abidžano mieste esančius lūšnynus. Vienas bičiulis buvo nusivedęs į musulmonų radijo stotį, transliuojančią visai šaliai. Kartą stažuotoja buvo patekusi net į vienos televizijos laidos siužetą.
Išvykstančius pagal šią mainų programą stažuotojus kitoje šalyje pasitinka to miesto organizacijos filialo nariai. Rūta džiaugiasi jų rūpestingumu: „AIESEC de Cocody – tikri šaunuoliai. Už mane atsakingu paskirtas vaikinas Zie buvo lyg vyresnis brolis. Visuomet patardavo, paaiškindavo vietinės kultūros niuansus. Tokio atsakingo asmens paskyrimas buvo išties naudingas ir reikalingas.“
Mergina, buvusi dvejose stažuotėse, vardina tokių gyvenimo iššūkių nepamatuojamą, bet stipriai jaučiamą naudą: „Asmenybės ir gebėjimų vystymas ar naujų atradimas, užsienio kalbos tobulinimas, socialinio tinklo plėtra, kultūros pažinimas, priklausomai nuo įvairių faktorių geresnės galimybės susirasti darbą grįžus“.
Rūta stipriai prisirišo prie šalies ir sunkiai atsisveikino: „Pakeliui į oro uostą verkiau, kaip niekada gyvenime nebuvau verkusi. Dramblio Kaulo Krantas, Abidžanas - man yra ir bus ta vieta, į kurią visuomet norėsiu dar kartą, tik ilgesniam laikui, grįžti“.
