Vyriškis buvo patyręs galvos smegenų traumą, uždarus abiejų dubenkaulio pusių lūžius, atvirus blauzdų lūžius, be to, jam buvo sulaužyta nosis. Girtas ir šoką patyręs vyras visiškai nieko nejautė...
Štai dar kelios istorijos iš medikų praktikos: gydytoja-anesteziologė visiškai nieko nesuprasdama žvilgčiojo tai į darbininką Ivaną, tai į duobę asfalte. Būtent į tą duobę vyras žemyn galva ką tik nukrito iš 10 metrų aukščio. Darbininkas buvo blaivus ir liko nė neįdrėkstas.
Jis kopė į statybinį kraną, bet paslydo ant apledijusio laiptelio ir griuvo žemyn. Tik truputėlį susitrenkė, o ir per kūną bėgiojo smulkūs šiurpuliukai. Vėliau, po neurochirurgų apžiūros, paaiškėjo: viskas gerai.
O štai devyniolikmetė Ana taip ir nesugebėjo po įvykio paaiškinti, kodėl ji iškrito iš 10 aukšto balkono. Ji puikiai prisiminė, kaip trenkėsi į po balkonu esantį darželį. Ji netgi nebuvo praradusi sąmonės, tik labai skaudėjo nugarą. Tačiau stuburo lūžio diagnozė nepasitvirtino. Vienintelė kritimo pasekmė – pokapsulinis blužnies plyšimas. O žmogui, kritusiam iš 10 aukšto, tai tiesiog smulkmena.
Kas gi tai? Atsitiktinumas? Likimas? Sėkmė? Norėtųsi manyti, kad tokios istorijos įrodo, jog mūsų tvirtumo ir sveikatos rezervas iš tiesų yra beribis.
