Geri. Antras klausimas: kokia prasme “geri“?
Galbūt jūs pastebėjote, kad jums geras maistas labai skiriasi nuo to, kas yra geras maistas jūsų draugei? Ji nuoširdžiai tiki, kad geras maistas - tai morkų salotos su silke. Jūs negalite šio maisto pakęsti ir laikote geru maistu krevečių salotas ir bulvių košę.
Sakydama „geras“ apie vyrą, jūs vadovaujatės dar mažiau nusakomu kriterijų rinkiniu, iš kurio pusė yra pasąmoningi kriterijai, galbūt netgi susiję su kvapu. Ir ne su tuo kvapu, kai sakoma „nuo jo dvelkia alkoholiu“, o su subtiliu, jaučiamu už sąmonės ribos. Tuo, kai jūs staiga suprantate: “šis vyras yra mano“. Ir negalite paaiškinti , kodėl. Jis tikrai nėra nei pats geriausias, nei turtingiausias, nei mandagiausias. Jis tiesiog jūsų. Taip intuityviai ir renkamasi pasaulyje vyrus. Priešingu atveju tai būtų tiesiog vyrų turgus. Vyrus rinktų pagal specialistų įvertinimus, nelygu kokius pomidorus ar kosmetiką.
Vyrai. Trečias klausimas gal skamba keistokai: ką jums reiškia žodis „vyrai“?
Tie tėviški, pasiturintys ir pagyvenę vyrai, kurie šiandien atrodo jums vyrų įsikūnijimai, po kelerių metų gali susirgti nutukimu ar insultu ir pavirsti ligoniais. Be to, jie natūraliai sensta ir virsta belyčiais padarais.
Antra, yra nemažai jaunuolių, kurie šiandien dar nėra vyrai. Jie taps vyrais rytoj ar po metų, ar po dešimties metų. Jie nuolat - kiekvieną dieną!- bręsta, ir kuo jaunesni, tuo bręsta greičiau. Jūsų kaimynų berniukas, kuris dar praeitą vasarą važinėdavo su dviračiu, šią vasarą jau yra romantiškas jaunuolis, o dar po metų vaikščios su mergina. Kurią po metų mes. Todėl „vyriškumas“- tai ne daiktas, o procesas. Būsena. Elgesys.
Trečia, ne visi vyriškai atrodantys vyrai yra vyrai pilnąja ta žodžio prasme. Yra mažiausiai dešimt procentų vyrų, kurie atrodo vyriškai, bet jų netraukia moterys, dar daugiau - kurie atrodo šauniai, tačiau nemoka imtis šeimoje vyriško vaidmens. Jei į žodį „vyras“ jūs įdedate tokias sąvokas kaip „atsakomybė“, „ryžtas“, „pinigai“, „racionalumas“, gal jums tiktų ir kokia nors šiuos bruožus turinti draugė? Juk tarp šiuolaikinių moterų atsakingų, ryžtingų, turtingų ir racionalių yra tiek pat, kiek tarp vyrų?
Tad kodėl jūs įsitikinusi, kad jums reikia būtent vyro? Todėl, kad jis vyras seksualia prasme? O jei jums žodis „vyras“ reiškia “seksas“- gal jums užtektų vienkartinio partnerio? O jei „supratimas“- gal vėlgi reikia suprantančios moters ar psichologo? Taigi, ar jūs kalbate apie socialinę padėtį “turėti vyrą“ ar apie savo tikruosius poreikius? Jei kalbate apie socialinę padėtį „aš neturiu, o jos turi“- gal savo padėtį galime sustiprinti ir be vyro pagalbos?
Yra vedę. Ir ketvirtas klausimas: ką jums reiškia posakis“ yra vedę“?
Šiuo metu vedę. Ir ne amžinai vedę. Pagal statistiką Europoje pusė visų santuokų išyra. Kaip jūs manote, kur dingsta išsiskyrę vyrai? Ar jums neatrodo, kad atsigavę po skyrybų jie dažniausiai ieško naujos partnerės? Ar jūs nemanote, kad mūsų pasaulyje žodis „vedę“ jau pakeitė savo prasmę, lyginant su Baranausko ir Žemaitės laikais?
Tačiau nesigilinantys į šiuos klausimus žmonės nusišypso ir pasako, kad visa tai - kibimas prie žodžių ir makaronų kabinimas.
Tęsiant šią šaunią itališką tradiciją imkime analizuoti ne kalbą, o pačias moteris, kurios tai sako. Kas kalba apie gerus vedusius vyrus? Moterys, kurios jaučiasi geros, bet neturi vyrų. Jos vadina save likimo nuskriaustomis. Jos žiūri į vyrus ir filtruoja: „šis - ne, bukas. Anas - ne, bedarbis. Šitas - neaiškios lytinės orientacijos...“ O kur gerieji ? Štai ten - bet jie jau vedę.
Suprantant šių moterų pasąmonę galime pasitelkti seną gerą psichoanalizę. Ne „visi geri vyrai jau yra vedę”, o “man geri yra tie, kurie vedę“. Tai reiškia: traukia tie, kurie jau vedę. Kitus, laisvesnius priekabioji pasąmonė tiesiog atstumia. O kodėl?
Taip, psichoanalizė ypatinga tuo, kad ten, kur jūs sakote „tiesiog aš taip noriu“, ji klausia „ kodėl?“
Galbūt todėl, kad mergaitės potraukiai nuo pat pradžios yra nukreipti į nelaisvus žmones - į savo motiną ir savo tėvą. O jie priklauso ne tik mergaitei, bet ir vienas kitam. Kas sukelia gerai žinomus darželinio amžiaus vaikų pavydo priepuolius. Ankstyvajame mokykliniame amžiuje mergaitės turėtų šiuos potraukius nukelti į kitus asmenis arba sublimuoti į meną, žaidimus ir mokslą.
Tačiau realiai tai įvyksta ne visada ir dažnai tiesiog pasislenka į pasąmonę. O vėliau išeina iš pasąmonės kaip suvoktas potraukis vedusiam vyrui. Jo formulė, nesvarbu kokiame amžiuje, vis ta pati, iš darželinio amžiaus: „šis brangus vedęs vyras - mano! Mano - aš tai jaučiu! Man trukdo tik ta bjaurioji jo žmona. Su kuria jis, aišku, nelaimingas.“
O tai gali būti dar viena mylimo, bet nelaisvo - vedusio motiną - tėvelio variacija. Šį jausmą reikia analizuoti su psichoanalitiku ir išgyventi jį, leisti jam užleisti vietą kitam - meilei realiam vyrui. Tokios moters užduotis - paleisti vedusį vyrą. Atiduoti jį jo žmonai. Atiduoti tėvelį mamai. Bent jau taip žiauriai nuvainikuoja šią meilę vedusiems laukinė psichoanalizė. Laukinė - nes labai paprasta.
Platesnė pažiūra – kad vedę vyrai apskritai turi aukštesnį statusą visuomenėje, nei nevedę. Nevedęs vyras po trisdešimties sukelia įvairių įtarimų. Pavyzdžiui, ar jis normalus? Gal jis impotentas? Ar jis neturi kokių nors slaptų ydų? Moteris čia vadovaujasi ne pasąmone, o sąmoningais įsitikinimais. Ir svarbiausias iš tų įsitikinimų yra toks: jei vyras būtų geras, tai jis jau seniai būtų surastas ir pasisavintas vikresnės už mane moters.
Kita šio įsitikinimo dalis yra šešėlyje, bet nesunkiai išeina į paviršių. „O aš su nevykėliu pati esu nevykėlė“. Tai reiškia, jog moteris įsitikinusi, kad skirsis nuo kitų moterų savo reitingu, jei pasirinks žemo reitingo vyrą. Juk tada paaiškės, kad ne tik jos išrinktasis, bet ir ji pati palyginus su kitomis:
Ne tokia išranki;
Ne tokia graži;
Ne tokia pasitikinti;
Ne tokia sėkminga;
Ne tokia protinga;
Iš vis ne šio pasaulio;
Jos iš vis nėra.
Moterys, besiskundžiančios vyrų trūkumu, neretai skundžiasi gyvenimo džiaugsmo trūkumu. Jos tik teisinasi, racionalizuoja šį savo gyvenimo džiaugsmo deficitą.
Tai tas pats, kad neturėdami apetito, mes kaltintumėme restorano meniu. Ne „aš nejaučiu gyvenimo skonio„, o „šios bulvės neturi skonio“.
Todėl universali priemonė pradėti mėgautis vyrų bendrija yra pamėgti gyvenimą. Rasti savyje šį sugebėjimą.
Jūs girdėjote, kad sėkmingos psichoterapijos pašalinis poveikis būna tas, kad klientas susipažįsta su sau tinkančiu partneriu. Tačiau juk psichoterapeutai nėra vedybinė kontora ir nemoko moterų, kaip ir ką joms suvilioti. Jie tiesiog po truputį padeda moterims klientėms rasti savyje įvairių resursų. Tai gali būti vidinė ramybė, kontaktas su žmonėmis, kūrybingumas, susivokimas savo vidiniame pasaulyje ar gyvenimo džiaugsmas.
Atkreipkime dėmesį, kad psichoterapeutai randa tuos resursus ne tiek savyje, kiek kitose klientėse ir pačioje moteryje. Ir jei tai vyksta grupėje, tai joje dažniausiai būna sėkmingai ištekėjusių moterų. Ir į jas naujos klientės visuomet žiūri su pavydžiu klausimu: o kaip jums pasisekė?
Ir joms labai keista, kad laimingos moterys lyg niekur nieko pasako: o mano vyras tiesiog yra pats geriausias. Kai pradedama aiškintis, kaip joms taip pasisekė susirasti tokį patį geriausią vyrą, paaiškėja štai kas. Moterys, patenkintos savo vyrais, visai nepasižymi nei dideliu grožiu, nei beribiu pasitikėjimu, nei ypatinga sėkme, nei proto galybe. Tiesiog dabar joms yra natūralu, kad pasaulyje yra patrauklių vyrų, o jos pačios turi savo skonį ir savo poreikius. Jos turi teisę norėti. Jos gali ir mėgaujasi gyvenimu. O vyrai - šio gyvenimo dalis. Ir viskas? Ir viskas.
Laimingai ištekėjusi moteris , atrodo, turi tik vieną ypatingą savybę. Ji gali ir moka jaustis laiminga...
