Kaip Ana visą save paskyrė meilei tikėdama, kad šis jausmas ją išgelbės, taip Klaipėdos muzikinio teatro balerina Beata visą save paskyrė šiam personažui sukurti. O ėjo į jį nuo pat vaikystės, nuo M.K. Čiurlionio meno mokyklos, kurioje reikalavimai buvo gan griežti.
Šiandien leidžia sau pastorėti
Turbūt jūs labai reikli sau?
Taip, į darbą visada žiūriu labai rimtai, noriu padaryti geriausiai, o ir mokykloje iš manęs reikalavo daugiau, mat buvau viena iš imlesnių, gabesnių mokinių. Dažnai turėdavau imtis kai kurių vaidmenų net ne pagal savo amžių.
O vienas iš svarbiausių reikalavimų, matyt, buvo tam tikras svoris?
Labai kentėjau dėl svorio. Dabartiniu žvilgsniu žvelgiant, nebuvau per stora, bet matydama lieknesnių klasiokių grauždavausi, kad už jas esu pilnesnė. Mes kiekvieną savaitgalį stovėdavome eilėje prie svarstyklių. Mat šokimas apsiavus puantas ir antsvoris – nesuderinami dalykai, labai didelė apkrova kojoms, gresia traumos. Savo išvaizdą – ūgį, kaulų struktūrą – paveldėjau iš tėčio, vadinamasis storumas išnyko, galiu leisti sau valgyti viską, netgi pastambėti.
Galbūt išlikti lieknai padeda kasdienis trenažas?
Taip, kiekvieną mielą dieną atsikeliu ir einu šokti. Trenažas – tai klasikinės pamokos pagrindai – tam tikri pratimų deriniai nuo darbo prie atramos iki šuolių ir pirštų galiukų mankštos. Visa tai trunka valandą, vėliau – šokio kūrimas, rengimasis spektakliui.
Pabuvimo su šeima labai trūksta
O ar šokote tuo metu, kai auginote vaiką?
Ne, augindama Leonardą visą dėmesį skyriau tik jam. Per atostogas, jei tokios būna, taip pat geriau nekvaršinti galvos darbu. Mat po pertraukos vis viena teks palengva įsivažiuoti. „Grįžti į formą“ nelengva, net jei praleidi kokias tris dienas. Tiesa, jei manęs laukia dideli darbai, tai ir per atostogas bent valandą per dieną skiriu darbui.
Ar savaitgalius pavyksta skirti šeimai?
Retai, išties šeima labai nukenčia. Kai vyras paklausia, kada jam planuoti poilsį, dantis sukandusi atsiverčiu savo knygutę ir tariu: „Deja, kol kas dar nėra galimybių.“ Jei iš anksto numatau laisvą dieną, pranešu vyrui, ir mes visi ką nors suplanuojame, nes to pabuvimo kartu labai trūksta.
Būdama vilnietė, atvykote dirbti į Klaipėdą ir čia likote?
Gyvenimas Klaipėdoje – tai naujas mano biografijos tarpsnis, prasidėjęs prieš keliolika metų ir tebesitęsiantis iki šiol. O dabar kuriant Anos Kareninos vaidmenį atsiranda kai kas naujo, kažkokia pradžia, dar nežinau, kokia, bet mano gyvenimas, jaučiu, keičiasi. Kaip man atiteko šis vaidmuo? Galbūt kažkada, dar vaikystėje, buvau tam tikru laiku tam tikroje vietoje, nes, tikiu, nėra nieko atsitiktinio. Anželika Cholina pastebėjo mane seniai, vaikystėje, o šį spektaklį kūrė konkretiems artistams.
Žmonės klausia, kur buvo anksčiau
Kokie svarbiausi jūsų vaidmenys?
Vaikystėje šokau daugelyje spektaklių, o Klaipėdoje esu paruošusi Mirštančiąją gulbę, Šacherezadą, Žizel. Tai koncertiniai numeriai, jie gana reti, ir mano bičiuliai jų pasigenda, klausia, kada ir vėl šoksiu gulbę.
Vadinasi, atsidavusiam menininkui beveik nėra, kaip ir kur save išreikšti?
Daug menininkų, supratę, kad laikas bėga, o jie negali savęs realizuoti, paliko teatrą. Muzikiniame teatre statomos operos ir operetės, klasikinio baleto jame nėra, be to, mūsų, šokančiųjų, – tik 3–4, tad baleto spektaklių ir neįmanoma pastatyti. Žmogus, galima sakyti, atidavė savo vaikystę, netgi sveikatą, o atėjęs į teatrą per metus tik vieną kartą sušoka klasikiniame balete – tai žudo. Ir jei pats neieško ko nors... Nesakau, kad man buvo lengva, aš irgi turėjau to neišnaudoto laiko, ir tai man skaudžiausia, nes dabar, po „Anos Kareninos“, žmonės klausia: „Kur tu buvai anksčiau?“ Norisi sušukti: „Aš buvau!“ Nors ką gali žinoti, gal dabar kaip tik tas laikas ir atėjo. Tik gaila, kad mano abu keliai yra operuoti. Žinoma, kol galiu, darau ir darysiu tai, ką moku ir noriu daryti.
Dažnai balerinos atsisako asmeninio gyvenimo, dėl karjeros negimdo vaikų, bet jūs esate turtinga – auginate sūnų...
Ir kartu suvokiu, kaip mano vyrui nelengva gyventi su menininke, tikrai. Dabar aš Vilniuje, o mano vyručiai vieni sukasi. Mažius eina į darželį, vyrui, firmos vadybininkui, darbų taip pat netrūksta. Jis prijaučia menui, man jo nuomonė – svarbiausia, nes jis ją išsako tiesiai, be užuolankų. Apskritai, mes pasikalbame apie viską.
Ir jis visada su gėlėmis ateina į spektaklį?
Vyras dovanoja gėlių be jokios progos. Tai labai padeda auklėjant vaiką, nes kai aš gaunu gėlių, tai ir mano keturmetis sako: „Mama, aš irgi norėčiau rytoj auklėtojai padovanoti gėlytę.“ Sūnus auga vaikiškai išdykęs, kol kas jo neverčiu mokytis, nespaudžiu, noriu, kad pasidžiaugtų vaikyste. Gal dėl to, kad mudu su broliu per mažai jos turėjome. Nors, ką aš kalbu, kaime, Dubingiuose, turėjome nuostabią močiutę. Dar ir dabar pas ją nulekiu, kai būnu Vilniuje ir galiu valandėlei ištrūkti. Labai anksti užsikroviau ir mokslų, ir namų naštą. Mat tėtis mirė, kai buvau dešimties, ir dar mokyklos nebaigusi pradėjau dirbti.
Charakteringas vaidmuo
Po premjeros visi kalbėjo, kad jūsų vidaus ir išorės dermė leido atskleisti tikrą Aną Kareniną. Kaip save apibūdintumėte, kas jums būdinga?
Iš mažens buvau užgrūdinta, dariau tai, kas vaikui nepriklauso, – buvau apkrauta pareigomis, darbais, nes šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. Net su bendraamžiais neturėjau apie ką kalbėti, jų rūpesčiai man atrodė per vaikiški, neįdomūs. Štai todėl Anželika Cholina mano vaikiškame veidelyje pastebėjo šimtametės moters akis. Gal todėl ir Anos vaidmuo man buvo artimas.
Dirbdamos su Anželika nuolat diskutavome, aš į šį vaidmenį labai gilinausi – ir į rašytojo kūrinį, ir į įvairias vaidmens interpretacijas. Džiaugiuosi, kad režisierė pasitiki manimi ir sako: „Daryk, kaip jauti.“ Rodos, lengva, bet kai peržiūriu filmuotą medžiagą, pastebiu, ką turiu pataisyti. Kai kur ar veido išraiška, ar judesiais prieštarauju kuriamam personažui, vadinasi, iš tikrųjų labai skiriuosi nuo Anos.
Kuo skiriasi XIX a. Ana ir šiandieninė? Ar šiandien mes, moterys, turime daugiau teisių į laimę ir meilę nei tada?
Kaip klasikinis baletas turi savo rėmus ir skiriasi nuo šiuolaikinio šokio, taip ir tuometinė moters teisė į laimę buvo įsprausta į visuomenės nustatytus rėmus. Dabar moteris laisva tvarkyti savo gyvenimą, ji viena ryžtasi gimdyti vaiką, siekia karjeros, dūzgia kaip bitutė, dirba. Tą teisę į laimę turime kiekviena, tik kiekviena ją suvokiame skirtingai.
Pasiilgsta pasivaikščiojimų prie jūros
O kas jums yra gyvenimo pilnatvė?
Šeima ir, žinoma, darbas. Tik aš niekada nesiverčiau per galvą, „nedariau“ karjeros. Gal tik dabar atėjo jai metas, kai galiu save visą atiduoti, kai galiu tarsi pasivyti prarastą laiką. Tik to nelaikau visa ko viršūne, tai tiesiog darbas, kurį su malonumu dirbu. Sulaukiu labai daug pagyrimų, džiaugiuosi, kai žmonėms patinka, kai jie apsiašaroja.
Gan neįprasta, kai tą daro vyrai. Vadinasi, paliečiau jų širdis. Šį kūrinį nėra lengva perteikti šokiu – judesiu, veido išraiška. Vėliau iš spektaklio nėra paprasta išeiti, net nepavyksta labai džiaugtis. Atsipalaiduoji tik kitos dienos rytą. Prisimenu, po keturių premjerų pati bandžiau parvairuoti į Klaipėdą. Vos iki Kauno atvairavau, turėjau sustoti, pasivaikščiojome abu su sūnumi, prasiblaškiau, tada vėl galėjome judėti pirmyn. Tą didelį kalną ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai jutau: šokant šiuolaikinį šokį dirba kiti raumenys nei klasikinį baletą.
Ar jums judesio kalba padeda ir kasdienybėje?
Žinoma. Kaip ir visi, vienądien galiu būti laukinė, net nebylė, o kitądien – nesutramdoma kvatoklė. Arba pagaunu save, kad esu nepakenčiama. Šiaip jau nesunkiai randu kalbą ir namie su vyru, ir darbe su kolektyvu, nes bendraujant svarbiausia kalbėtis.
Gal turite kokį nors ypatingą ritualą namie?
Būdavo, savaitgaliais po darbo lekiame prie jūros, dabar, deja, nelieka laiko niekam, šeštadieniais ir sekmadieniais dirbu, grįžtu gerokai pavargusi. Kelyje Klaipėda–Vilnius, turėdama tris valandas laiko, užsiimu vos ne savigrauža (juokiasi): per mažai laiko pabūnu su šeima, per mažai.
