Tačiau yra nemaža dalis dirbančiųjų, kurie nervinasi dėl nepabaigto darbo. Nekantrauja ir nerimauja dar iš vakaro. Vis bijo ryte pramiegoti, į žadintuvą kas pusvalandį žiūri. Dėl to kartais nemiega visiškai. Ryte- staigus atsikėlimas, koks nors dušo, kavos ir mankštos derinys. Automobilius jie užveda greitai ir nervingai, dėl ko, tarp kitko, nusidėvi starteris ir išeina daug benzino.
Visuomeniniame transporte barbena jie pirštais ir braunasi arčiau durų. Darbe puola dirbti iš karto ir priekaištingai žiūri į tingesnius. Valgyti visai nevalgo- daug popierių dar reikia sutvarkyti, daug kompiuterio pelės paspaudimų atlikti, į daugelį kelionių nuvažiuoti, daug klientų aptarnauti...
Namo- vėlai, o ten- greitas namų sutvarkymas, greita vakarienė, greitas seksas, o kartais ir jam laiko nelieka. Čia verta prisiminti, kad seksologinė literatūra teisingai išskirė lytinio akto stadijas: „sukurkite romantinę aplinką, pradėkite preliudiją, po to- paruošiamasias glamones...“
Visa tai labai gerai, tik dirbantiems žmonėms atrodo, jog šitaip daryti gali nebent labai turtingi ir niekada neskubantys žmonės iš erotinio filmo. Juk jie daugiau neturi ką veikti, tik mylėtis. O štai ir tiesa, slypinti už šių vaizdų: tai aktoriai, kuriems mylėjimąsi imituoti- toks pat darbas, kaip staliui įkalti vinis.
Darbas iš tikrųjų gali tapti kultu. Požiūris į darbą iš tikrųjų gali virsti liguista priklausomybe. Ir žmogus, kuris vis atideda ir atideda darbą, instinktyviai saugo save nuo šios priklausomybės. Ir taip besielgdamas sukelia mūsų, t.y. klientų, pasipiktinimą.
Jūs tik pamanykite: kai žmogus neskuba gerti alkoholio, mes vadiname jį kultūringai geriančiu ir gerbiame. O štai kai koks santechnikas taiso vamzdį porą savaičių- mes jo negerbiame. Alkoholiką, kuris susilaiko, gerbiame. Darboholiko, kuris susilaiko- ne.
Tai yra tragiška mūsų kultūros klaida- gerbti ir netgi skatinti darboholizmą. Pasiskaitykite kokiame nors populiariame žurnale, kas patariama karjeros siekiantiems darbininkams. Žmogų, kuris nori padaryti karjerą darbe, populiarioji psichologija kviečia aukotis dėl darbo.
Jaunas žmogus, norintis daugiau užsidirbti ir gauti paaukštinimą, yra kviečiamas pasilikti po darbo viršvalandžiams, sirgti už savo firmą, daryti ne tik tai, kas priklauso, bet ir tai, ko reikia jo įstaigai ar įmonei.
Žmonėms netgi įteigiama: tik prasti, ir karjeros nedaranys žmonės gali dirbti „ nuo - iki“. O jūs- jūs gi kitokie! Jūs turite būti patys geriausi. Nejudėti į priekį- vadinasi,slinkti atgal.
Ir kai mes girdime šiuos raginimus, tai kažkaip jais tikime, tiesa? Tarsi tai labai priimtina ir labai aišku.
Tačiau pažiūrėkime į tai iš kitos pusės- būtent, mūsų artimųjų, vaikų, draugų akimis.
Kaip jums atrodo, ar galima būti tuo pat metu:
Uoliam darbe ir atlaidžiam draugams;
Skaičiuojančiu išlaidas ir dosniu ;
Skubančiu ir dėmesingu;
Ištikimu savo darbui ir mielu savo namiškiams;
Darančiu karjerą ir geru sutuoktiniu;
Sergančiu savo darbu ir sveiku savo šeimoje?
Jūs prisiminkite, koks būna jausmas, kai po įtempto darbo grįžti namo. O ten tau siūlo pokštus ir pramogas. Vaikai juokauja, sutuoktinis lenda... Ką, jums būna labai linksma? Na jau ne. Humoro jausmas- šalin. „Palikite mane ramybėje,“- sakote. Juokeliai erzina. Viskas erzina ir, rodos, tuoj galvą ims skaudėti. Nesutvarkyti rūbai, neparuoštos pamokos, neišplauti indai- siutina. O kaip jums dar pora skambučių darbo reikalais į namus? O kaip jums šeimyninis konfliktas?
Ima vystytis kažkokia liguista būsena - tikra neurastenija. O kodėl?
Matote, darbas pats savaime žmogaus nesargdina. O sargdina požiūris į darbą, kuris kertasi su žmogaus prigimtimi. Jei jūs įdėmiai pasižiūrėsite, viskas, kas gyva gamtoje, nuolat kažką veikia. Medžiai syvus iš dirvos traukia ir lapeliais deguonį gamina. Skruzdelės vis kažkur neša smilgas ir kiaušinius. Bitės vis medų renka. Vilkas vis karvės tykoja. Paukštelis lizdą suka.
Visi dirba. Tačiau nepersistengia. Gamta įdėjo į gyvius nuostabų mechanizmą- biologinį laikrodį. Ateina metas, ir vabalai „numiršta“- pereina į žiemos miegą. Bitės užsidaro avilyje. Vilkai užmiega urvuose. Paukščiai šiltuose kraštuose prie vandens tupi. Niekas jiems to neliepė daryti, išskyrus biologinį laikrodį.
Ir žmogus turi šį laikrodį, tik jo tiksėjimo dažniausiai negirdi. Užtat jaučia, kaip užplūsta ir apninka jėgos. Štai koks gali būti natūralus žmogaus ritmas:
Aktyvios valandos:
Penkta- šešta ryto;
devinta – dvylikta ryto;
ketvirta- septinta dienos;
dvylikta- pirma nakties.
Šiomis valandomis ir protas, ir kūnas geriau dirba.
O štai pasyvios:
septinta- aštunta ryto;
pirma- trečia dienos;
aštunta- vienuolikta vakaro;
antra- ketvirta nakties.
Šiomis valandomis ir protas, ir kūnas aptingsta.
Tačiau mūsų pažiūros ir mūsų įsitikinimai nepaiso šio ritmo. Dažniausiai žmonės vadovaujasi principu „turiu atlikti“. Arba „kol nepadarysiu- nenurimsiu“.
Ir ką? Ir nieko. Neurastenija kaip darboholizmo diktatūros išraiška.
Ką gi daryti? Nedirbti ir neuždirbti? Išmokti tinginiauti? Susirgti ir pasiimti nedarbingumo lapelį?
Taip. Taip. Taip. Visa tai gerai, tik neuždirbant, tinginiaujant ir sergant reikia dar išmokti trijų dalykų:
Įsiklausyti į savo organizmą;
Nustoti sau priekaištauti ir save gąsdinti;
Ramiai reaguoti į aplinkinių priekaištus.
Patikėkite, kad leisdami sau tinginiauti jūs tapsite atlaidesni aplinkiniams. O su riksmais už tai jus gali užpulti tik klinikiniai psichopatai ir nepasigydę darboholikai. Sergantys antros stadijos neurastenija. Tad tegul jie ir gydosi.
Ir kas gi bus su mumis? Ar taip darbai dirbami? Ar atsipalaidavus galima ką nors nuveikti?
Su mumis viskas bus gerai. Būtent taip buvo nudirbti išliekamąją vertę turintys kūriniai: miestai, Džokonda, Koliziejus, „Karas ir taika“ ir kt. Ramiai, lėtai ir pagal savo ritmą. Ir jie kažkodėl išliko iki šiol. O viskas, kas buvo statyta karštligiškai, tarkime koks nors blokinių namų mikrorajonas- pažiūrėkite, kokiame jis dabar stovyje. O jį juk statė neurasteniškas statybos viršininkas…
Tik atsipalaidavus galima ką nors gero nuveikti. Atspėkite, ką? Atspėjote.
