Ji: O kaip tavo diena?
Jis: Viskas kaip visada.
Ji: Neįvyko nieko naujo?
Jis: Ne, nieko.
Tačiau tą patį vakarą jie su draugais susitinka restorane, ir staiga jis pradeda laidyti juokelius apie tai, kas nutiko darbe. Ji nusimena, kad bičiuliams jis pasakoja tai, ko jai nesakė. „Kodėl jis sakė, kad darbe nieko naujo?“ – galvoja ji. „Kodėl jis man to nepapasakojo? Ar aš neverta žinoti?“
Šio nepasitenkinimo priežastis yra ta, kad vyrai ir moterys skirtingai suvokia, kas suartina žmones. Daugeliui moterų ir merginų atrodo, kad svarbiausia – šnekėtis. Dar vaikystėje jos mėgsta savo paslaptis ir bėdas išsipasakoti geriausiai draugei. Tuo tarpu vyrams ir berniukams svarbiausia yra bendra veikla. Geriausias draugas tas, su kuriuo kartu viską veikiat (ir tas, kuris padės per muštynes).
Prasidėjus naujam tūkstantmečiui, diskutuojama, kaip per tūkstantį metų pasikeitė mūsų gyvenimas, o taip pat pokyčiai vyrų ir moterų santykiuose. Lūžis įvyko, tai faktas. Praeityje moteris buvo pavaldi vyrui ir turėjo jį gerbti. Šiais laikais mes nebe partneriai griežtai lyčių vaidmenis apibrėžusioje visuomenėje. Mes tiesiog norime būti geriausiais draugais. Vis dėlto keletas dalykų išliko – tai skirtingas supratimas apie pašnekesių svarbumą, ir tendencija, kad pokalbyje su vyru moteris dažniausiai atlieka klausytojos vaidmenį.
Kadangi garso įrašų iš praeities neturime, galime panagrinėti dialogus literatūros kūriniuose. Kaip poros bendravo, tarkime, 16-ame amžiuje? Bendrą vaizdą galima susidaryti paskaičius Šekspyrą. Įdomutai, kad sutampa Porcijos ir šiuolaikinių moterų norai. Porcija nori būti geriausia Bruto drauge – ir jos požiūris labai panašus į mūsų. Pabudusi ir pamačiusi, kad vyras ne miega, o vaikštinėja, ji meldžia pasakyti, kas neduoda ramybės. Kaip ir šiuolaikinė moteris, mananti, kad geriausi draugai dalinasi paslaptimis, Porcija prašo:
“Aš nesiklaupčiau, Brutai, jeigu tu
Švelnus man būtum. Argi parašyta
Įstatymuose, kad žmona neturi
Žinoti savo vyro paslapčių?
Kokiam gi užkampy širdies tavosios
Aš gyvenu, jei gaunu su tavim
Tik paplepėti kartais, jei tik guoly,
Arba prie stalo būt galiu drauge?
Nejaugi Porcija – meilužė Bruto?“
Toks pat troškimas slypi ir dar senesniuose pokalbiuose – pavyzdžiui, Arabų romane apie beduiną Antarą, kuris, spėjama, buvo parašytas tarp 1080 ir 1400 metų. Viename epizode herojus al-Minhalas ateina prie apgriuvusios pilies, kurioje gyvena piktoji dvasia Dahiya. Ji priglaudžia vyrą, maitina, paskui įsimyli ir savo dėmesiu, į kurį įeina ir pokalbiai, laimi jo meilę. Dahiya kalba kaip ir Porcija: “Noriu, kad būtum mano draugas ir valdovas, o aš būsiu tavo žmona. Atverk man savo širdį. Netikėk, kad kada nors leisiu tau išeiti. Pasakyk, kas tavo mintyse, nes aš noriu žinoti.” Netrukus jie susituokia, ir mes skaitome: “Jų draugystė buvo ilga, ir jie labai vienas kitą mylėjo”.
Nesakome, kad praeityje vyrų ir moterų santykiai buvo tokie patys, kaip dabar. Tačiau įdomu, kad įvairiose epochose moterys intymumą traktavo kaip minčių ir jausmų atskleidimą. Skirtingų epochų moteris sieja ir dar vienas dalykas. Jis išryškėja istorijoje apie vyrą, kuris neturi ką papasakoti žmonai, tačiau restorane mielai skaldo istorijas bičiuliams. Moteriai tai skaudus smūgis: “Jei mes artimi, turėčiau viską išgirsti pirmoji” – mano ji. Tuo tarpu vyrui svarbiau atrodo tai, kad jie tiesiog yra kartu tuose pačiuose namuose, ir nemato prasmės stengtis įdomiai nupasakoti įvykių.
Atsiranda paradoksas. Daugelis moterų įsimylėjo vyrus dėl jų žavių istorijų. Po vedybų moteris tikisi, kad kuo artimesni jie darysis, tuo daugiau vyras atsivers ir pasakos. Tačiau, dideliam nusivylimui, vyrai visiškai nutyla.
Pažvelkime, kaip bendrauja berniukai ir mergaitės. Berniukų grupėse susiklosto hierarchiniai santykiai, ir žemesnio statuso berniukai išstumiami. Norėdami išsikovoti aukštesnę padėtį, jie susikoncentruoja ties “žodiniais spektakliais” – giriasi, laido juokelius, pasakoja stulbinančias istorijas. Tai padeda sužavėti ir merginas.
Tokių istorijų pasakojimo svarbą matome ir anglosaksų sagoje “Beovulfas”, parašytoje maždaug 8-ame amžiuje. Herojus Beovulfas, priklausantis švedų geatų genčiai, pasakojimais patraukia Grotgaro karalienės dėmesį. Jis giriasi, jog išpildys tos šalies žmonių troškimus, stengsis įvykdyti žygdarbį, arba bus nukautas priešo. Šie žodžiai pakeri moterį. Kilniadvasė karalienė atsisėda šalia jo.
Pagyros buvo įprastas anglosaksų laisvalaikio leidimo būdas, tad nenuostabu, kad karalienė buvo pakerėta, nors žygdarbiai nebuvo įvykdyti.
Šis scenarijus – vyro pagyromis apie žygdarbius sužavėta moteris – sugrąžina mus atgal prie Šekspyro herojų Dezdemonos ir Otelo. Kai Otelas pasakoja, kaip užkariavo moters meilę, jis prisimena, kad pakerėjo ją papasakojęs “savo gyvenimo istoriją”:
“Aš sutikau. Papasakojau viską –
Vargus jaunystės, sunkią savo dalią, -
Ir ašaras išspaudžiau jai nesyk.
Kada baigiau, jinai padovanojo
Man ištisą atodūsių pasaulį (…)
(…) Ir padėkojus
Jinai pridūrė: jeigu aš turįs
Bičiulių tarpe tokį, kurs ją myli, -
Tegul jis panašiai apie save
Papasakos, - ir jam ji priklausys.
Atvėriau savo širdį aš tuomet.
Ji už narsius žygius mane pamilo, -
Už gailestį aš jąją pamilau.
Štai visas mano raganiškas menas.”
Mūsų laikais sužavėjimas “žodiniu spektakliu” įgauna linksmą aspektą. 6-ojo dešimtmečio etiketo knygos mokė jaunas moteris, jog norint patraukti vyrų dėmesį, reikia mokėti įdėmiai klausytis. Apsidairykite restorane ir pamatysite, kad daugelis moterų dėmesingai klausosi vyrų kalbų. Tik dabar moteris pakeri ne žygdarbių istorijos, o vyrų gebėjimas pralinksminti.
Tačiau vargu ar rasime vyrų, teigiančių, jog įsimylėjo dėl šių priežasčių. Dažniausiai nuskamba kitoks atsakymas. “Ji nuostabi. Be to, juokiasi iš visų mano juokelių.”
Nepaisant to, kad vyrų ir moterų santykiai pasikeitė, mūsų skirtingi požiūriai į būdus tapti artimiems vis dar kelia daug sumaišties ir nusivylimo. Tačiau nors žygdarbių istorijas pakeitė jumoristiniai pasakojimai, vienas dalykas išliko toks pat: moterys yra publika, o vyrai – aktoriai.
