Tačiau tokia pažiūra verčia mus daryti išvadą, kad jei jau tu nesi „trenktas“, tai esi normalus, t.y. psichiškai sveikas. Tuomet visi, kurie nėra išprotėję, yra psichiškai sveiki. Einant toliau pagal šią logiką išeitų, kad žmonėms, besilankantiems pas psichiatrą ar psichoterapeut , yra „ne viskas tvarkoje su psichika“.
T.y., jei tu psichiškai sveikas - tu niekur neitum. O jei eini - esi psichiškai nesveikas. Ir, žinoma, lankantis pas psichoterapeutą yra labai svarbu nesusidurti jo priimamajame su kolega, kaimynu ar pažįstamu. Pas stomatologą eilėje susitikti gali, o pas specialistą su priedėliu „psicho“- gėda. Nes kolega, kaimynas ar pažįstamas pagalvos, kad tau „pavažiavo stogas“. Ir įtars, kad esi neadekvatus, taigi, nepatikimas. Papasakos kitiems, ir jie nepasitikės tavimi ir elgsis žeminančiai.
Pagal šį kriterijų jūs, gerbiamas skaitytojau, greičiausiai su palengvėjimu priskirsite save prie psichiškai sveikų. Tuomet psichiškai nesveiki – jūsų kolega, pažįstamas ar giminaitė - be abejo, atsiduria anapus barikadų, ir jūs tiesiog pasakysite: „Gaila žmogaus, bet, ačiū Dievui, aš priklausau normaliai daugumai“. Ir tada išgirdę apie tai, jog jūsų normalus kolega, pažįstamas ar giminaitis eina pas psichoterapeutą, jūs su nuoširdžia nuostaba paklausite: „O kam tau to reikia? Aš tai pats su savo problemomis susitvarkau!“
Kitas požiūris teigia, kad psichinė sveikata nėra tiesiog „normalumas“. Pas psichiatrą ar psichoterapeutą gali ateiti ir neturėdamas psichikos sutrikimo, tam, kad pagerintumei savo psichinę būklę. Vadinasi, ir normos ribose psichinė būklė gali būti geresnė ar prastesnė. Normalumo kriterijai darosi griežtesni. Psichiškai sveiku pilna to žodžio prasme gali būti vadinamas žmogus, kuris ne tik neturi psichozės (sutrikusios sąmonės, kliedesio, haliucinacijų). Jo psichinė būsena pasižymi kitais sveikatos požymiais:
jis jaučia gyvenimo džiaugsmą;
jis jaučia gyvenimo prasmę;
jis jaučia gyvenimo pilnatvę;
jis moka mylėti;
jis mėgsta savo darbą;
jis moka draugauti;
jis moka gerbti kitus žmones, įskaitant ir savo tėvus;
jis moka jausti dėkingumą tėvams, draugams, šeimos nariams, pasauliui;
jam nereikia dirbtinų priemonių savigarbai palaikyti: visus gelbėti; jaustis šventu; pažeminti ar sukontroliuoti artimuosius; perspjauti visus žiniomis, figūra ar disponuojamu turtu;
jis mėgaujasi seksu, nelaikydamas jo nei „purvu“, nei „pagrindine gyvenimo prasme“;
jis moka pastebėti grožį gamtoje ir žmonėse.
jam patinka gražinti, tobulinti, užbaigti tai, kas yra pasaulyje ir jame pačiame.
O dabar pažiūrėkite, kokius kriterijus iš šio sąrašo atitinkate jūs? Kiek dešimties balų sistemoje jūs įvertinsite savo psichinę sveikatą?
Jei būsite atviri sau, tai greičiausiai parašysite balą, kuris nebus lygus dešimčiai. Ir tai yra visiškai normalu. Tačiau įpareigoja. Kodėl?
Jei mes tikėsime religija, žmogus todėl ir atsidūrė žemėje, kad buvo netobulas. T.y., jis buvo sumanytas tobulas, bet jam buvo palikta valios laisvė. Jis išėjo iš Rojaus būtent dėl to, kad turėjo laisvą valią, tik skirtingos religijos skirtingai aiškina šį faktą: pirminė nuodėmė (kuri irgi skirtingai suprantama); netinkama karma; nuėjimas nuo dvasios link materialumo; neekologiška mąstysena, egoizmas ir t.t.
Visur pripažįstama, kad jei žmogus ir yra tvarinys, tai tvarinys ne visai tobulas, ne iki galo užbaigtas, o galbūt, išvis tik gamtos eksperimentas. Užbaigti šį eksperimentą skirta jam pačiam - todėl mums iškyla uždavinys tapti tokiais, kokiais mes galėtumėme tapti.
Šiuolaikinė psichoterapija dažnai remiasi idėja, kad mes visi gimstame nekalti: tobuli, spontaniški, atviri ir mokame gyventi pagal visus aukščiau aprašytus kriterijus - džiaugiamės gyvenimo pilnatve, mokame priimti kitų trūkumus, jausti dėkingumą tėvams; eksperimentuojame, mylime ir darome tai, kas mums patinka.
Jei jūs gyvenate netoli vaikų darželio, jums tereikia pastebėti žaidžiančios vaikus. Tačiau aplinka, tėvai ir auklėtojai ne iš blogos valios, o dėl savo pačių apribojimų, uždeda mums tam tikras elgesio, mąstymo ir jutimo sąlygas, kurios mus apriboja. Kurį laiką mes priešinamės, ypač darželyje ir paauglystėje. Po to pasiduodame. Ir tampame ne visai sveikais.
Tačiau potencija susigrąžinti sveikatą pas mus yra ir vadinasi ji „sveikatos resursais“. Pažadinti savyje tuos resursus mes galime, jei atpažįstame būsenas, kuomet nutolstame nuo sveikatos. Ir su psichoterapeutu, ir be jo pagalbos - su savo artimaisiais ir su pačiu savimi – mes imamės atsakomybės tapti tokiais, kokie buvome sumanyti.
Koks tai kelias? Jis yra labai vingiuotas ir netikėtas, su nusileidimais ir pakilimais. Kartais jis eina pro rūką. Tačiau yra tam tikrų rodiklių, jei pasiklydai.
Pradžioje – rodyklė „Užuot taisydamas kitus, pažink save patį“. Po to rodyklė“ mokykis asmeninės laisvės“. Vėliau nuoroda: „Tu esi daugiau, nei manai“. Ir pagaliau: „Gerbk savo artimus ir būk dėkingas už tai, ką jie tau davė“.
Galbūt kiekvieno iš mūsų kelyje į psichinę sveikatą yra savų rodyklių. Jos neturi būti tokios pačios. Ir ačiū tam, kas jas pastatė.
