aA
Keltai per upes -- Lietuvoje beveik išnykusi transporto priemonė, egzotiškas įrenginys. Keltininkų dinastijos atstovas, trečios kartos keltininkas Gediminas Dzeventauskas DELFI sakė, kad jį nuolat pralinksmina motoro neturinčiu Čiobiškio keltu plaukiančių žmonių nusistebėjimo šūksniai: „O, čia tai geras!“, „Ne, bet čia tai šakės!“ ir panašūs.
© A.Dambrausko nuotr.

Čiobiškio keltą prižiūri jau trečioji Dzeventauskų karta. Juo plaukiojo G. Dzeventausko senelis Jurgis, tėvas Valentas, keltą puikiai valdo ir keturiolikmetis G. Dzeventausko sūnus Arnas.

Pusiaukelėje tarp Kaišiadorių ir Kernavės esantis keltas per sezoną pirmyn ir atgal nuplaukia apie 200 kilometrų ir perplukdo apie 150 tonų svorio – daugiausiai tai lengvieji automobiliai. Sezonas trunka maždaug nuo gegužės vidurio iki lapkričio pradžios.

Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Romo Adomavičiaus jaunesniojo teigimu, Čiobiškio keltas yra unikalus.

„Mano duomenimis, ne variklio, bet vandens srovės plukdomas keltas yra vienintelis toks Lietuvoje. Atsitiktinumas, kad jis išliko“, – sakė istorikas.

DELFI pasidomėjo, kokie tie „atsitiktinumai“, padėję keltui nepaskęsti modernių technologijų upėje.

Lėmė A.Smetonos sprendimas

Istorikės Ingos Karaliūnienės duomenimis besiremiantis G. Dzeventauskas sakė, jog pirmasis Čiobiškio kelto paminėjimas istorijos šaltiniuose susijęs su 1831 metų sukilimu prieš caro valdžią.

„Apie persikėlimą per upę ties šia vieta minima XIX amžiaus dokumentuose. 1831 metais keltu kėlėsi generolo D. Chlopovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, besirengianti Vilniaus puolimui. Sukilėliams atsitraukiant, keltas buvo sudegintas. 1912 metais carinės valdžios įsakymu perkėlos vietoje buvo pastatytas tiltas. Per Pirmąjį pasaulinį karą rusai patys tą tiltą susprogdino. 1916 vokiečiai pastatė naują tiltą“, – pasakojo G. Dzeventauskas.

Jo duomeninis, Čiobiškio kelto istorijoje svarbus tapo prezidento Antano Smetonos sprendimas. Apie 1934 metais A.Smetona su inžinierių grupe buvo atvykęs įvertinti vokiečių pastatyto tilto būklės. Nuspręsta, kad pigiau statyti naują tiltą nei atnaujinti seną. Tiltas buvo nugriautas, o 1935 metais pasirašytas leidimas keltu gabenti šioje vietoje žmones ir krovinius. Tuomet G. Dzeventauskų senelis Jurgis, iki tol buvęs kaimo dailidė, ir tapo pirmuoju giminės keltininku.

1939 metais Dzeventauskai netoli kelto pasistatė namuką. Praėjo septyniasdešimt metų ir pro to pačio namuko langus ir dabar atidžiai tebestebimos kelto prieigos: vos pamatęs atvažiuojantį automobilį, 42 metų G. Dzeventauskas skuba per pievas atlikti keltininko pareigos.

Faraonų laikų išmonė

G. Dzeventauskui dažnai tenka pasakoti smalsuoliams apie kelto veikimo mechanizmą. Pusdienį ant kelto praleidęs žurnalistas patyrė, kad neįprasta transporto priemone plaukiančios moterys netgi linkusios patikėti, jog keltą skersai upės stumdo kantriai vandenyje mirkstantys vyrai. Tuo įsitikinau liuoktelėjęs atsigaivinti į upę. Kai nuo keleivių aikštelės į keltą įsikibusį vyrą pamačiusi moteris paklausė, ką aš čia veikiu, atsakiau, jog stumiu keltą į kitą krantą. Savaitgalio iškylautoja nustebo ir net susirūpino. „Bet mums tikrai nepatogu, kad verčiame jus taip vargintis“, -- sielojosi inteligentiška ponia.

Napoleono keliais palei Nerį prieš kelis metus keliavęs prancūzų istorikas G. Dzeventauskui yra pasakojęs, kad tokio kelto, kaip Čiobiškyje, veikimo mechanizmas pradėtas naudoti prieš kelis tūkstantmečius – Egipto faraonų laikais.

Čiobiškio keltas vadinamas sroviniu, nes skersai upės jį varo tėkmė. Vairu po vandeniu esantys pelekai pasukami įstrižai prieš srovę, kuri keltą ima stumti į kitą krantą. Neįprastai transporto priemonei nuplaukti pasroviui neleidžia per visą upę nutiestas ir prie besisukančio kelto volo pritvirtintas lynas. Šimto metrų nesiekianti vandens atkarpa įveikiama maždaug per 3 – 5 minutes.

Sunkmečio pėdsakai

Sunkmečio metu Čiobiškio kelto apkrovos gerokai sumažėjo.

Savaitgaliais keltas turi panašiai tiek pat darbo, kaip ir ekonominio pakilimo laikais, tačiau eilinėmis dienomis jam ilgokai tenka plūduriuoti pakrantėje.

„Labai sumažėjo į Šventojo Baltramiejaus atlaidus Čiobiškyje vykstančių žmonių. Prieš dvidešimt metų, kai atnaujinau kelto veiklą, atlaidų dieną prie kelto nutįsdavo nemenka eilė. Tačiau keliais pastaraisiais metais atlaidų diena visiškai panaši į įprastą sekmadienį“, -- dalijosi pastebėjimais keltininkas.

Panašus keltas veikė Kaune

Žurnalistui pavyko surasti dar vienos, su keltininkais susijusios šeimos atstovus – šalia Kauno gyvenančius Poderius.

„Mano tėvas Andrius po karo dirbo keltininku Kaune – kėlė žmones į Nemuno salą, kur tuo metu veikė populiarūs paplūdimiai. Keltas, kaip ir Čiobiškyje, buvo be variklio, tačiau daug paprastesnis. Jis buvo nedidukas, traukiamas rankomis, įsitvėrus į lyną. Vienas perkėlimas tuomet kainavo keturias kapeikas“, – pasakojo keltininko A. Poderio sūnus Vytautas.

Lietuvos jūrų muziejaus istoriko R.Adomavičiaus nuomone, unikalusis Čiobiškio keltas galėtų būtį įtrauktas į saugomo technikos paveldo sąrašą, tačiau tuo turėtų pasirūpinti jo savininkai.

G. Dzeventauskas teigė apie tai pagalvojantis, tačiau jokių priemonių šiam sumanymui įgyvendinti dar nesiėmęs.

„Džiaugiuosi, kad šiais metais keltą pavyko kapitališkai suremontuoti. Lapkritį baigsis sezonas. Ištraukiu keltą ant kranto ir tuomet gal bus laiko pasirūpinti juo, kaip istorinės vertybės, statusu“, – sakė sezono pabaigai besirengiantys vyras.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.