Dvylika dienų praleidęs JAV ir 5000 kilometrų sukoręs V.Urbonas liko taip ir nesupratęs, kodėl į ją veržiasi kas dešimtas lietuvių emigrantas.
Po vienuolika valandų trukusio skrydžio iš Londono, Los Andželas sportininką pasitiko niūrus ir šaltas. Galbūt antrasis pagal dydį Jungtinių valstijų miestas, skalaujamas Ramiojo vandenyno, lietuviui būtų pasirodęs kur kas malonesnis, jei ne po kelionės kankinantis nuovargis ir 8 valandų laiko skirtumas.
Vis dėlto už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės atsidūręs keliautojas liko maloniai nustebintas, kai lietuvių kompaniją pasižvalgyti po Los Andželo žinomiausią priemiestį Beverli Hilsą nuvežęs tamsiaodis amerikietis, išgirdęs Lietuvos vardą, sušuko: o, aš ją žinau! Vairuotojo būta krepšinio aistruolio. Kuris gi bent kiek krepšiniu besidomintis amerikietis nežinos NBA žvaigždyne ne vienerius metus švytėjusių legendinių krepšininkų iš Lietuvos – Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio?
Lietuvių širdis pamalonino ir Arizonos valstijoje Antilopės kanjone sutikta gidė. Išgirdusi, kad natūralų gamtos muziejų – siaurą plyšį, vandens išgraužtą stalkalnyje – aplankė lietuviai, tamsiaodė švaria lietuvių kalba pasisveikino: labas. Amerikietė apie Lietuvą žino ne iš knygų. Moteris porą kartų viešėjusi pas draugę Vilniuje.
Vilniuje geriau nei Beverli Hilse
Holivudo garsenybių oazės vardą pelnęs, maždaug 34 tūkst. gyventojų teturintis Beverli Hilsas V.Urbonui pasirodė niekuo ne geresnis už šiltą ir jaukų senąjį Vilnių.
„Taip ir likau nesupratęs, kuo aš ten turėjau susižavėti“, – stebėjosi panevėžietis, amerikiečio nuvežtas pažiūrėti, kur apsiperka kino ekranų žvaigždės.
Nereikėjo nė valandos V.Urbonui įsitikinti, kad amerikiečiams mieliausia ir įdomiausia tema – pinigai.
„Viskas matuojama pinigais. Vairuotojas nė neprašomas vos spėjo mums vardinti, kas ir kiek kainuoja. O man žvaigždžių parduotuvės nieko nesiskyrė nuo vitrinų Lietuvoje. Panevėžio Vasario 16-osios gatvės parduotuvėlės prieš krizę atrodė ne prasčiau nei amerikietiškosios. Skiriasi tik prekiniai vardai ir kaina. Vitrinoje eksponuojamas rankinukas kainuoja 35 tūkst. dolerių. Nežinau, ar labai jau verta žavėtis ir žvaigždžių alėja? Ar mes tokios lietuviškos neturime Nidoje“, – įspūdžius pasakojo V.Urbonas.
Šypsenos apgaulingos
Į JAV atskridusiam, kad perplauktų Jeloustouno nacionalinio parko ežerą, V.Urbonui iš Los Andželo iki kelionės tikslo teko sukarti šimtus mylių, besidriekiančių per penkias valstijas.
„Į Lietuvos kelininkų daržą galiu mesti didelį akmenį. Laimėję konkursą nutiesia kelią, o jau po mėnesio jame provėžos atsiranda. JAV nieko panašaus nemačiau. Keliai tiesiog nuostabūs. Be vargo galima nuvažiuoti mylių mylias“, – pasakojo panevėžietis.
Sportininkui širdį glostė švarios pakelės. Tačiau šiukšlių nebuvo matyti veikiausiai ne vien dėl aukšto vairuotojų kultūros lygio. Kas 10-20 mylių pravažiuojantiesiems primenama, kas gresia už nešvarą.
„Montanos valstija tokia nuostabi, neleiskime jos šiukšlinti. Bauda – 2000 dolerių“, – iš tolo matoma iškaba susižavėjo V.Urbonas.
Ne ką lengviau Montanoje ir greičio mėgėjams. Pasak panevėžiečio, lakstymas greitkelyje didesniu nei 75 mylių per valandą greičiu garantuoja ne tik papurtyti piniginę, bet ir atsidurti už grotų.
„Nežinau, kodėl JAV kai kas sieja su nešvara. Gal man tiesiog pavyko išvengti tokių vietų? O Palm Springso miestas pasirodė kaip nukeltas iš pasakos – vienaaukščiai namukai, idealiai sutvarkyta aplinka“, – pasakojo V.Urbonas.
Palm Springse į užeigą užsukusi lietuvių kompanija nustebo, kad ir čia Lietuvos vardas atvėrė padavėjų šypsenas. Vis dėlto pirmam įspūdžiui nuslopus keliautojai įsitikino – holivudine šypsena tikėti neverta.
Pagyras Lietuvai pažėrę amerikiečiai veikiausiai apie tokią valstybę girdėjo pirmąkart. Bet nejaugi arbatpinigių laukianti padavėja klientui prisipažins, kad jai nėra jokio skirtumo, kur ta Lietuva – Europoje ar Afrikoje?
„Turbūt JAV krizė irgi jaučiama, jei užeigose primenama, kad padavėjoms mokamas tikrai mažas atlyginimas, todėl jos mielai priims arbatpinigius“, – svarstė V.Urbonas.
Darna su laukiniu pasauliu
Suabejojęs amerikiečių geografinėmis žiniomis, V.Urbonas vis dėlto patikėjo jų meile laukinei gamtai. Žinia, kad iš Europos atsibeldęs kažin koks lietuvis rengiasi plaukti per Jeloustouną, amerikiečiams atimdavo žadą, o lietuviams garantuodavo nuolaidas užeigose.
„Jeoloustouno nacionaliniame parke laivus nuomojančios moteriškės akyse net ašaros ištryško išgirdus, kad tokį kelią sukoriau tam, jog perplaukčiau jų pasididžiavimą – ežerą. Mano tikslui – atkreipti dėmesį į gėlo vandens taršą amerikiečiai neliko abejingi“, – džiaugėsi plaukikas.
Net per tris valstijas nusidriekęs beveik 9000 kv.m pločio Jeloustouno nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – amerikietiškasis pasididžiavimas.
Parkas žymus savo geizeriais, karštaisiais šaltiniais, turistus vilioja gausi gyvūnija – įpratę nekreipti dėmesio į turistus laisvėje vaikštinėja grizlio lokiai, vilkai, bizonai, elniai.
Pamatyti laukinį pasaulį iš arti galima tik už 25 dolerių mokestį savaitei. Kiek daugiau problemų kyla nakvynės žvėrių kaimynystėje ieškantiems turistams. Visame parke veikia vos keli viešbutukai. Vietos juose gali tekti laukti bent porą-trejetą metų. V.Urbonui su kompanija prisiėjo nakvoti už parko ribų ir kasdien iki jo sukarti 95 kilometrus.
Komforto nereikalaujantiesiems siūloma išsiskleisti palapines parke. Nakvoti ne poilsiavietėse veikiausiai išdrįstų tik pamišėliai – niekas negali būti garantuotas, kad nesaugomoje zonoje į palapinę susipažinti neįšleivos grizlis.
Fotografavo, lyg žvėrį pamatę
Jeloustounas – laukinės gamtos rojus, vieta, kur žmogus – tik pasyvus stebėtojas, nesikišantis į gyvūnijos pasaulio tvarką.
„Kelyje patekus į automobilių kamštį aišku, kad kažkur priekyje į kitą pusę pereiti sumanė koks lokys, bizonas, gal elnias. Niekas jų neragina, nesignalizuoja. Visi į parką tam ir atvažiuoja, kad pasigrožėtų laukine gamta“, – pasakojo V.Urbonas.
Sportininkas juokauja, jog ir jam pavyko pritraukti ne mažesnį parko lankytojų dėmesį nei kokiam grizliui.
Prieš lemtingą plaukimą per Jeloustouną įšokęs pasitreniruoti į 8,6 laipsnius šilumos tesiekiantį vandenį plaukikas net susinepatogino, kai atsigręžęs krante išvydo sustojusių automobilių virtinę ir fotoaparatais spragsinčius turistus.
„Fotografavo mane lyg žvėrį pamatę“, – amerikiečių reakcija nustebino V.Urboną.
Žudytis siūlė Lietuvoj
Panevėžiečio akcijai pasirinktas ežeras unikalus ne tik dėl savo geografinės padėties – tyvuliuoja 2,376 kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Turbūt ne veltui fantastų ir aiškiaregių 2012-aisiais pranašaujama pasaulio pabaiga turėtų prasidėti Jeloustoune – dėl besiveržiančios sieros vietomis kunkuliuojantis ežeras tarsi perša mintį apie gelmėse atsiveriantį pragarą.
Dėl sieros telkinių maždaug pusė ežero plaukikams – tabu. Dėl telkinio specifikos V.Urbonui prisiėjo koreguoti Lietuvoje suplanuotą plaukimo maršrutą. Tačiau netgi saugioji ežero pusė vietiniams neatrodo tokia patikima, kad leistųsi į žygį per ją.
Išsinuomoto laivo kapitonas sutiko V.Urboną lydėjusiai komandai grąžinti ne tik už nuomą atseikėtus pinigus, bet ir sumokėti sutartyje numatytą baudą, kad tik būtų išlaisvintas nuo pareigos šturmuoti ežero bangas.
Kelionė vandeniu pernelyg pavojinga jam pasirodė dėl vietovei specifinių oro sąlygų. Vietiniai jau įpratę, kad rytais Jeloustoune šviečia saulė, o ežeras toks ramus, tarsi padengtas stiklu, tačiau vidurdienį pradeda formuotis kamuoliniai debesys, popiet prapliumpantys gausiais krituliais, lydimais stipraus vėjo.
„Vietiniams atrodo, kad nerti į ežerą, kai didelės bangos, stipriai lyja, o vandens temperatūra nesiekia nė 9 laipsnių – tolygu savižudybei. Todėl plaukti atsisakęs kapitonas leido susiprasti: jei nori žudytis – žudykis Lietuvoj“, – pasakojo V.Urbonas.
Laimei, lietuviams pavyko rasti kitą kapitoną-ekstremalą, sutikusį plukdyti per audringą ežerą. Į laivą sulipusios sportininką lydėjusios komandos dėmesys netrukus nuo plaukiko buvo nukreiptas į krantą. Lietuvių žvilgsnius prikaustė milžiniškas dūmų stulpas – tolumoje užsiliepsnojo nacionalinio parko miškai.
Pasak V.Urbono, JAV gyventojų pilietiškumo veikiausiai nesuprastų daugelis lietuvių: nuo susirūpinusių turistų skambučių parko reindžerių telefonai netilo taip, jog pareigūnai netrukus pakelėse išrikiavo pranešimus, jog apie kilusį gaisrą jau informuoti.
„Kažin, keli lietuviai iš šimto praneštų policijai, kad mato virš miško kylančius dūmus?“ – svarstė V.Urbonas.
Nors po kelionės plaukikas į tautiečių daržą meta ne vieną akmenuką, bet tvirtina jog Amerika vis tiek netapo jo svajonių šalimi. Kodėl?
„Nenuoširdžios amerikietiškos šypsenos ir visagalis doleris“, – JAV trūkumus įvardija sportininkas.
