Su juo išsivadavau iš kompleksų liūno, santykiai buvo puikūs. Tačiau praėjus aistrai (kas, mano galva, yra visiškai normalu) seksas tapo man tarsi bausmė, kurios vengiu kaip tik išgaliu. Svarsčiau, ar nenoriu mylėtis tik su savo vyru, ar ir su kitais. Tačiau dažnai sapnuoju erotinius sapnus, atsikeliu susijaudinus, tačiau tik labai retai trokštu savo vyro.
Pagaunu save galvojančią, kad mano sutuoktinis elgiasi ne taip ar nemoka manęs sujaudinti, žodžiu, ieškau preteksto, kodėl aš jo nenoriu. Mylintis (nors Jis būna tikrai švelnus) jaučiuosi tarsi prievartaujama, nemoku atsikratyti minčių, jos galvoje tarsi ūžia. Paskutiniai santykiai baigdavosi ašaromis. Negaliu pasakyti, kad man tai fiziškai nemalonu, tiesiog aš labai susijaudinu, kad net pravirkstu. Mylimės labai retai, kartą į 2-3 mėnesius. Jaučiuosi gana kvailai, nes vyras tiesiog įprato, kad aš dažnai „nenoriu“, todėl net „nebando laimės“, o aš kartais būnu tam nusiteikus ir galbūt svajoju, kad vyras susiprastų ir imtųsi darbo, nes pačiai tai padaryti sunku.
Bandėm kalbėti apie tai, tačiau negaliu likti iki galo atvira, negaliu pasakyti, kad jis man neatrodo karštas ir kartais atstumiantis, nenoriu jo šitaip sužeisti. Tačiau svarbiausia, labiau pasigilinus suprantu, kad tai aš nemyliu savo kūno, nesijaučiu patraukli ir seksuali, todėl sunkiai atsipalaiduoju.
Dar viena svarbi priežastis - santykiai su tėvu. Vaikystėje buvau mušama, jausdavausi žeminama. Tėvas buvo despotiškas. Nejutau švelnumo. Mama gana moteriška ir patraukli, tėvas jai nebuvo blogas, tačiau niekad nemačiau, kad jie apsikabintų ar pasibučiuotų. Buvo keista, kai kartą pamačiau draugą, kuris apsikabino savo tėvą.
Užaugau „kieta“, tarsi užblokavau savyje, jog privalau būti stipri, kad nebūčiau žeminama, nors iš tikro esu labai jautri. Galiu atrodyti grubi, gal net vyriška. Manau, kad tai mano „šarvas“ - apsauga. Net neabejoju, kad mano grubumo priežastis - tėvas.
Pamenu, turėjau paauglystėje draugę, kuri buvo tarsi priešingybė man: be kompleksų ir besidžiaugianti gyvenimu. Labai jai pavydėjau grožio, vaikinų, švelnaus ir išsilavinusio tėvo. Visą savo besiformavimo laiką praleidau šalia jos, pavydėdama ir nekęsdama savo gyvenimo. Jos seksualumas ir vaikinų kaita man giliai suformavo požiūrį, kad tai yra blogai, kad taip elgtis nepadoru t.t. Nemačiusi normalių vyro ir moters santykių šeimoje, aš neigiau juos ir seksą paverčiau blogiu, nors to ir norėjau...
Čia, manau, slypi dalis problemų, susijusių su mano šiandienine suartėjimo baime. Jaučiuosi tarsi susipainiojusi voratinklyje tarp savo išgyvenimų ir minčių, suprantu priežastis, dėl ko jaučiuosi nepilnaverte ir iš kur kyla visos mano vidinės problemos, tačiau niekaip nepajėgiu išsivaduoti.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠMOKTI SUARTĖTI?
Jūsų laiškas nėra vien skundas. Jis persmelktas labai stipraus siekio išsivaduoti iš kompleksų. Jūs labai aiškiai suprantate, iš kur jie kyla, ir išskiriate tris dalykus: tėvai nerodė vienas kitam švelnumo; jūs neturėjote šilto ryšio su tėvu; jūsų draugas neatrodo jums karštas, o kartais netgi atrodo atstumiantis. Tačiau, kaip jūs pati suprantate, visa tai - tik aplinkybės. O tose aplinkybėse esate atsidūrusi jūs - su savo nuostatomis, požiūriu ir potencijomis.
Kita moteris tomis pačiomis aplinkybėmis galėjo nueiti kitokiu keliu: prisiversti iš nemeilės ir antiseksualumo tapti ypač seksualia, kad ir išbandžiusi santykius su įvairiais vaikinais. O dar kita moteris tomis aplinkybėmis atsidurtų kur kas blogesnėje padėtyje. Tarkime, išsirinktų vyrą despotą ir kentėtų nuo jo.
Pradėsiu nuo to, kad kiekviename santykyje tarp žmonių yra būtina praeiti tris etapus: užmegzti santykius, palaikyti juos, sugriauti.
Jūs, kaip matosi iš jūsų laiško, su pirmu etapu puikiai susitvarkėte: išsirinkote vos ne svajonių vyrą: „nuostabų žmogų, pavydėtinai gerą, tiesiog savo antrąją obuolio puselę... Su juo išsivadavau iš kompleksų liūno, santykiai buvo puikūs“. Sutikite, ne kiekvienai moteriai pasiseka rasti tokį vyrą iš karto. Tai - puiki pradžia santykiams užmegzti.
Tik štai ką rodo gyvenimas: idealų nebūna. Reikėjo laukti kažkokio trūkumo, defekto. Ir štai jis: po metų aistros jūs ėmėte jausti, kad seksas su juo jums nebeįdomus, kad tai - vos ne išprievartavimas, ir kad jums dėl to kyla sąžinės graužatis. Vadinasi, gyvenimas dar kartą parodė, kad neįmanoma rasti tokį žmogų, kuris atitiktų jus visą - ir jausmus, ir protą, ir kūną. Kažkas turi būti jame ne taip. Ir tai reiškia, kad jums neišvengiamai ateina nusivylimų laikotarpis.
Jis nėra labai lengvas, tačiau labai svarbus antram santykių etapui: kaip juos, tuos santykius išlaikyti. Didelė klaida būtų prisiversti nepastebėti to, kas nepatinka. Ne ką geresnis variantas - neištikimybė. Kažin, ar vyras ją atleistų. Todėl uždaviniai kitokie: išmokti persirgti nusivylimu; išmokti atvirai apie jį kalbėti; išmokti atrasti savo specialius seksualinius ir emocinius poreikius. Juk žmogus kaip mokosi? Kol jis kaktomuša su kliūtimi nesusiduria, tol neišmoksta su tomis kliūtimis tvarkytis. O jūsų aktuali kliūtis - seksualinė disharmonija.
Kaip pastebėjote, susipažįstant ir įsimylinti mums labai svarbu yra ne šitie kliūtys, ne trūkumai, o žavesys. Todėl tie žmonės, kurie lengvai susižavi, lengvai užmezga naujus santykius. O štai ar jie ko nors pasimoko iš disharmonijos - dar klausimas. Nebežavi manęs sutuoktinis, netraukia - tai, atseit, rodo, kad išsirinkau ne tą žmogų, ir viso gero. Ieškokime naujo susižavėjimo. Kuris irgi pasibaigs po metų – dviejų. Taigi čia labai lengvai peršokama prie trečios stadijos - santykių griovimo.
Santykiams palaikyti svarbiausias uždavinys yra toks: persirgti nusivylimu. Taip vaikai turi persirgti kai kuriomis ligomis – vėjaraupiais, skarlatina, kad išvystytų imunitetą. Arba bent būti paskiepyti. Nors abu dalykai ir nėra labai malonūs, o skiepijant net skauda.
O ką reiškia skiepas jūsų atveju? Jis atrodo štai taip: „Bandėm kalbėti apie tai, tačiau negaliu likti iki galo atvira“. Taigi, jūs jau turite nemalonią, bet vis dėlto pasikalbėjimo apie nusivylimus patirtį. Tai - pirmas skiepas. Dabar pats metas žengti toliau - išmokti atvirai kalbėtis.
Taip, jūs nenorite vyro įžeisti, o jis nenori įžeisti jūsų. Jūs abu esate labai taktiški ir mandagūs. Tačiau jums vis vien teks pasikalbėti - tegul ir labai nejauku jums būna iš pradžių. Jei jūs kalbėsite ne apie jį („tu ne karštas, ne aistringas“), o apie jūsų bendrą problemą, jis neužsigaus. Tiesiog pasivaikščiokite kur nors abu ir pasakykite jam: „Aš manau, kad mums kažkas atsitiko su aistra; retai mylimės, aš ne kaip lovoje jaučiuose. O tu?“
Žiūrėkite į šią situaciją taip: žmogus visą gyvenimą kažko mokosi. Jis gali apseiti ir be knygų, ir be profesionalų pagalbos, tačiau gyvenimo pamokos tęsiasi dešimtmečiams. Pokalbio metu jūs neturėsite pagalbininko – nebent norėtumėte apsilankyti dviese pas psichoterapeutą ar šeimos konsultantą. O jei ne - laikykitės taisyklių.
Kas svarbiausia tokiame pokalbyje - nekaltinti nei vyro, nei savęs. Juk jūs mokotės palaikyti santykius. O ne įrodote, kokie puikūs jie yra. Nei jūs, nei vyras neprivalote parodyti aukštos bendravimo kultūros. Taip antrokas ar trečiokas tik mokosi kalbos, matematikos ar darbų - jis neprivalo viską mokėti taip, kaip aštuntokas at dvyliktokas! Tačiau kadangi seksas – labai jautri tema jums abiem - padvigubinkite prisipažinimus meilėje ir komplimentus.
Juk seksas – ne svarbiausia meilės dalis. Ir tai, kas jus traumavo šeimoje, buvo susiję ne su seksu, o su tėvo despotizmu, t.y. žmogaus vienvaldyste. Todėl pagalvokite, ar nėra jūsų santykiuose slapto siekio dominuoti, valdyti kitą, ar mokate jūs tai daryti atvirai, ar paslapčia. Paklauskite vyro, kaip jis jaučiasi su jumis, kas jam nemalonu.
Pasakykite ir jam, kas užgauna jus - ne lovoje, o šiaip gyvenime.
Pagalvokite apie savo elgesio pateisinimą: dažna moteris, pati to nesuvokdama, panaudoja „ne“ lovoje ne kam kitam, o savo laisvės išraiškai: atsisakydama sekso aš jaučiuosi savo kūno šeimininkė! Jūs su jūsų šeimos istorija turite pagrindą bijoti, kad kažkas jus užvaldys. Ir visai gali būti, kad seksualinis „ne“- tai tik išraiška gilesnio jūsų „ne“, susijusio su jūsų siekiu laisvės ir nepriklausomybės.
O dabar ateina dar vienas žingsnis. Jums teks išmokti suartėti, tai reiškia, būti atvirai sau pačiai ir vyrui apie seksualines fantazijas ir norus. Apie ką jūs svajojate masturbuodamasi? O jis? Artumas nepasiekiamas iš karto, tai net ne devinta, o dvylikta santykių mokyklos klasė. Todėl tenkinkitės mažomis pergalėmis ir gerbkite save už tai.
Štai ir viskas. Sėkmės jums ir gerų mokslo metų!
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
