Aš sutinku ir noriu skirtis, nes tikrai matau, kad dviese mums būti neįmanoma ir reikia gerbti bent kiekvienas save. Bet problema yra ta, kad dabar jis vėl pradėjo "mėtytis" - nežino, nori ar nenori skirtis, žaidžia laukimu iš savo pusės ir nedaro jokių veiksmų.
Šiuo metu jam per savo advokatą esu pateikus sutarties projektą dėl skyrybų bendru sutarimu, bet... jis vis randa vienokių ar kitokių priekabių viso šito išvengti, tyčiojasi, kad pareiškiau norą bendrauti per advokatą, nes normalus, konstruktyvus abipusis bendravimas dėl skyrybų be liudininkų neįmanomas - prasideda lavina kaltinimų, kad "gyvenu ne taip, kaip turėčiau, priimu ne tuos sprendimus, man su galva blogai ir pan., manipuliuoja tavimi tavo mama, teta, brolis... ir pan."
Aš suprantu, kad jam patogu nesiskirti - netgi finansiškai, nes mes santuokos metu paėmėm paskolą, taip atsitiko, kad mano vardu kreditas, ir įmokas tenka man mokėti, nes jis atsisako pusę sumokėti, o priversti aš jo negaliu. Žinau, kad jis vėl bando manimi manipuliuoti, bet visi jo veiksmai manęs jau nebeįtakoja.
Vieną dieną reikalauja, kad mes turim likti draugais, net ir po skyrybų, kitą dieną skirtis nenori... Bando bendrauti per mano artimuosius - mamą, brolį - deklaruodamas, kad jis geras, ir nori taikiai išsiskirti, bet su manimi lygiaverčiai bendrauti atsisako. Žodžiai nuo veiksmų kardinaliai skiriasi... Beje, kai paklausiau, kaip jis įsivaizduoja variantą su santuokos išsaugojimu, tiesiog buvo pasakyta, kad šeima - tai tada, kai moteris yra "pastatyta į vietą, bet skatinanti, garbinanti ir įkvepianti vyrą gyvenimo žygdarbiams".
Nematau prasmės gyventi su žmogumi, turintį tokį požiūrį į savo šeimos narius... Suprantu, kad jis bijo perversmo savo gyvenime, kad po skyrybų už savo gyvenimą jis turės prisiimti atsakomybę už savo sprendimus pats, žino, kad manęs kontroliuoti jau nebeįmanoma, aukos vaidmens jau nebeprisiimu, aš nebijau gyventi be jo, be priklausomybės nuo jo ir jam toks mano elgesys jau neparankus, bet čia jau jo vidinės baimės ir šešėliai, ir su jais jis turi pats susitvarkyti.
Nežinau, kaip ir kalbėti ar besielgti su žmogumi, kuris bijo priimti sprendimą ir savo atsakomybę už jį.... Nematau kito kelio kaip skyrybos, bet... aš negaliu paimti suaugusį 34 metų vyrą, besielgiantį kaip mažą vaiką, už rankos ir sutvarkyti skyrybas už abu.
Pavargau nuo nuolatinio jo narciziško savęs garbinimo, noro gyventi tik jo gyvenimą ir užgaidas, noro kontroliuoti viską ir visur. Ar įmanomas būdas su tokiu žmogumi sutarti dėl skyrybų? Ką galėčiau apgalvoti ir padaryti, kad palengvinčiau ir pagreitinčiau skyrybas sau pačiai, nes skirtis, manau, vis tiek reikia, o ne toliau kovoti su jo įgeidžiais ir baimėm, nes toks kelias mano manymu veda tik į niekur.
Pataria psichologė Vaida Paltkevičiūtė
Jūsų laiškas pilnas pasakojimo ir informacijos apie sutuoktinį. Kaip jis elgiasi, reaguoja, net apie jo išgyvenimus bei atsakomybę dalinotės daugiau, nei apie save. Iš to galima daryti prielaidą, jog vyro neryžtingumas jus taip išvargino ir jo tiek daug, kad niekas kitas netelpa nei į galvą, nei į širdį. Visgi drįsiu suabejoti, jog tik vyro negalėjimas apsispręsti jus jaudina ir erzina. Jo noras tempti skyrybų procesą greičiausiai apsunkina ir jūsų pačios pasirinkimą nebebūti kartu, atsiimti savo gyvenimą ir nebesijausti priklausoma nuo jus išsekinusių santykių.
Taip jau atsitinka, kad kai priimame kokį nors sprendimą, turime dažniausiai nesąmoningą lūkestį, kad kiti į jį sureaguos taip, kaip mums reikia. Jūsų atveju būtų labai patogu, jei sutuoktinis nuolankiai priimtų jūsų pasirinkimą skirtis ir be didelių ceremonijų, tąsymųsi imtų ir pasirašytų dokumentus. Tačiau išsiskyrimas yra procesas, kurį kiekvienas išgyvena labai skirtingai.
Iš to, kaip aprašėte savo sutuoktinį, panašu, jog jį vis dar regite kaip tą, kuris terorizuoja jus, savinasi jūsų gyvenimą ir trukdo susigrąžinti laisvę. Tačiau vargu ar jis šiuo metu daug galvoja apie jus ir rezga sąmoningus planus, kaip jums pakenkti. Jo veiksmai greičiausiai yra susiję su nesaugumu, nerimu, o kaip bus toliau, pykčiu tiek ant savęs, tiek ant jūsų, kad taip atsitiko, gal net liūdesiu dėl iširusios šeimos. Gali būti, jog būtent dėl to žmogus blaškosi ir ilgai neišbūna ištikimas vienai pozicijai, visokiais būdais bando susigrąžinti buvusį gyvenimą, net ir ne visai adekvačiais.
Kaip paspartinti vyro pasiryžimą, atsakyti ne taip paprasta. Tačiau galima pažvelgti iš kitos pusės – kas gali apsunkinti šį procesą. Pirmiausia - tai jūsų pačios abejojimas. Kuo jūsų pozicija bus tvirtesnė ir sutuoktinis kiekvieną kartą išgirs patvirtinimą, kad esate nepalenkiama, tuo greičiau jis priims jūsų pasirinkimą. Gali būti, kad tvirtai sau pasakiusi, jog tai yra jūsų galutinis žodis ir pajutusi, kad vyras nebeturi galių pakeisti jo, pajusite palengvėjimą, o sutuoktinio blaškymasis nebebus toks varginantis ir pavojingas.
Dar vienas veiksnys, kuris neretai apsunkina galimybę susitarti su kitais žmonėmis, tai įsitraukimas į jų kovą. Jūsų sutuoktinis greičiausiai be to, kad išgyvena su išsikyrimu susijusius jausmus, greičiausiai ir bando patikrinti, kurio galia vis dar didesnė. Kai žmogus nerimauja, jaučiasi paliekamas, neretai griebiasi bandymų išlaikyti kitą šalia. Kuomet mes sureaguojame, jam yra ženklas, kad gali mus valdyti. Dėl to geriausia tokiu atveju nepasiduoti asmens provokuojamoms emocijoms, įvardinti tai, ką matote ir atkakliai kartoti savo sprendimą, jei tvirtai esate jį priėmus.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
