Galima būtų entuziastingai prieštarauti nuomonei, kad Camille neturėjo savito stiliaus ar kad kūriniams trūko vientisumo. Claudel nebuvo Rodeno šešėlyje. Ji buvo tokia pat drąsi kaip ir jos amžininkai.
„Klaupiuosi ant kelių prieš šį nuostabiausią pasaulyje kūną“. Tai sakinys iš Rodeno laiško Camille (1884-ųjų pabaiga – 1885-ųjų metų pradžia).
Šie keli žodžiai, sužadinti „The Eternal Idol“ erotizmo, tobulai išreiškia du skulptorius siejusią aistrą. Camille (1864 – 1943) gimė negausioje šeimoje; jos brolis buvo žymus rašytojas Paul Claudel (1868 – 1955). Tapti skulptore Camille nusprendė dar vaikystėje ir tikėdama, kad tai jos likimas, 1881-aisiais metais išvyko į Paryžių.
1883-aisias metais ji susipažino su Rodenu ir po metų ėmė darbuotis jo studijoje. Talentigoji mokinė netrukus tapo menininko meiluže; tuo metu Rodenas buvo pačiame „The Gates of Hell“ ir „The Burghers of Calais“ kūrimo įkarštyje. Abu menininkai vienas kitam darė fatališką įtaką; jos „Jeune Fille a la Gerbe“, sukurtas 1887-aisiais, buvo Rodeno „Galatea“ įkvėpimo šaltinis, o jo kūriniu „Three Female Fauns“ Camille rėmėsi kurdama „La Vogue“ moterų figūras.
Kaip menininkė Camille pilnai atsiskleidė 1890-aisias. To metu pašlijo jos santykiai su Rodenu, ir tai atsispindėjo grėsmingai atrodančiuose kūriniuose „Systeme Cellulaire“, „Reveil“, „Collage“, kuriuos Camille dovanojo Rodenui ir kitai jo moteriai Rose.
Camille suprato, kad ji niekada netaps Rodeno žmona ir nesugebės užimti Rose Beuret vietos. 1898-aisias jie išsiskyrė, ir toji žaizda buvo tokia pat didelė kaip ir meilė, kuria skulptoriai mėgavosi dešimt metų. Ir nors Camille kūriniai išsivadavo iš Rodeno įtakos, ji pati po išsiskyrimo nebeatsigavo. 1892-aisiais sukurtame „La Valse“, pradėtame „La Petite Chatelaine“, 1895-aisiais gimusiame „Clotho“ atsispindėjo jos ilgesys ir skausmas.
Geriausi darbai buvo sukurti amžių sandūroje; „Les Causeuses“ (1897) ir „La Vogue“ (1900) pasižymėjo nauju iš Japonijos kilusiu stiliumi, kuris tuo metu buvo labai madingas ir populiarius Art Nouveau. Naudodama retą medžiagą oniksą, ji mėgo žaisti formomis ir žengė koja kojon su madingiausiomis to meto meno tendencijomis. Deja, būtent tuo metu išryškėjo pirmieji paranojos požymiai.
Nuo 1906-ųjų beprotystė ima daryti ryškesnę ir destruktyvesnę įtaką. Muziejuje patalpintos 15 geriausiai Camille stilių reprezentuojančių skulptūrų. Taip norėjo Rodenas. 1914-aiais, įgyvendinant šį muziejaus projektą, jis savo draugui Morhardt rašė: „Kol kas čia dar niekas neįrengta. Man labai patiktų, jei būtų eksponuojama keletas Mille Say (taip menininkas vadino Camille Claudel) skulptūrų. Patalpos gana nedidelės ir nežinau, kaip viskas bus išdėstyta. Tačiau norėčiau čia matyti savo ir Camille darbus.“
1951-aisiais Paul Claudel perdavė muziejui gipsinį „Clotho“, bronzinį „L‘Age Mur“ ir marmurinį „Vertumne et Pomone“. 1963-aisiais muziejus įsigijo iš onikso gamintą „Les Causeuses“, o 1995-aisiais šedevru vadinamą, iš bronzos ir onikso sukurtą „La Vogue“. Šiame Rodeno namuose įkurtame muziejuje geriausiai atsiskleidžia Camille genialumas, kurio to meto epocha dar nemokėjo tinkamai įvertinti.
Camille Claudel skulptūrų “Maturity”, “Clotho” bei “Perseus and the Gorgon” nepavadinsi nuostabiomis. Jos gali pasirodyti atgrasios, kupinos pykčio. Tačiau šių darbų liūdnumas bei niūri nuotaika yra žavūs. Prie tokios tematikos darbų dar galima priskirti ir “Sakountala” bei “Dream by the fire”.
Ar Camille ėmė vaizduoti kitokias figūras? Ar moters kojos privalo būti suglaustos? Taip savita, jog nekyla klausimų, kas kūrinių autorius. (Beje, Rodeno vaizduojamos moterys tapo mažiau ekshibicionistiškos vos prieš jam sutinkant Camille … Atsiradus Camille, Rodeno kūriniai tampa paprastesni, grynesni, elegantiški ir romantiški. Be abejonės, tai jos įtaka.
Be to, skulptūros ima atspindėti tam tikras idėjas, mintis (anksčiau jam labiausiai rūpėjo fizinė forma). Rodenas dažniausiai vaizduoja vyro figūrą, Camille – atvirkščiai. 1989-aisiais metais, nebeįtakojamas savo draugės, Rodenas grįžta prie anatominio ir religinio pobūdžio kūrybos. Daugelis darbų, sukurtų šalia nesant Camille, laisvai galėtų puošti bažnyčias.
Tuo tarpu Camille ir po išsiskyrimo lieka ištikima savo stiliui – stiliui, kuomet figūra išreiškia vieną aiškią idėją. Dažniausiai ji vaizduoja vyrų ir moterų santykius. Be to, susidomi ir vaiko, kaip šių santykių tąsos, tematika. Rodenas šios tąsos nebuvo linkęs pripažinti. Gyvendamas vienas, jis daugiausia kuria Prancūzijos didvyrių skulptūras (šiuo laikotarpiu atsirado ir “Balzakas”, ir “Iris”).
Ankstyvųjų Rodeno darbų - “Paolo”, “Franceska da Ramini” (1880), “Crouching Woman” (1881) - eskizai pasižymi vulgarumu; o menininko gyvenime atsiradus Camille, prasideda daug santūresnis 15-os metų etapas. Kai kas Rodeno kūrinyje “Burghers of Calais” netgi pastebi kitokį braižą, panašų į modernų Claudel braižą, ir kitokį, nei Rodeno mėgstamas groteskiškas stilius.
O kaip reikėtų vertinti Rodeno “Galatee” ir “The Brother and The Sister”, palyginus su Camille “Young Girl with a Sheaf”? 1890-aisiais abu menininkai pasiskelbė to paties kūrinio autoriais. Ar tai Augusto Rodeno sukurtas jaunos moters atvaizdas? O gal teisi Camille, teigusi, jog kūrinyje įamžino save?
Tikriausiai nereikia rimtai žiūrėti į kritikus, teigiančius, kad Claudel buvo Rodeno auka. Tai buvo menininkė ir meilužė, kuri suvokė situaciją ir mokėjo savarankiškai mąstyti. Negalima paneigti, jog Rodenas buvo didis skulptorius ir jo dėka gimė daug nuostabių Camille portretų.
Nepripažinta, kritikuojama, nepaprastai artistiška, pykstanti ant giminystės ryšiais ir pažintimis grįsto meno pasaulio, apgauta ir tai puikiai suvokianti, galbūt kitaip mąstanti, bet neverta beprotnamio, Camille nepasiduoda… Ji ieško naujo stiliaus, kurį paskui perima Rodenas. Jo indėlis į meno pasaulį yra neabejotinai didelis. Kaip ir Camille, kuri nusipelno daugiau nei Mary Cassatt, Alma Schlinder, Gala Gala.
